Kauno dizaino įvykis. Karantino projektas – pirtis (interviu)

Pasvajokim. Eini sau Laisvės alėja, o ten, kur nors netoli fontano, iš medinio pastatėlio rūksta dūmai, virsta garai, liejasi diskusijos. Filosofų pirtis būtų išties drąsus kvietimas apnuoginti ne tik argumentus, bet ir kūnus. Debiutinio Kauno dizaino įvykio metu pirtis tikrai stovi, tik ne Laisvės alėjoje, o prie „Žalgirio“ arenos. 

Taigi aišku, svajoti nebereikia: šiuolaikinė, absoliučiai lietuviška ir net kaunietiška, išskirtinio dizaino, įkvėpta pandemijos apversto pasaulio pirtis jau egzistuoja. Jos autoriai – ne vienu dizaino „oskaru“ jau apdovanotų baldų kūrėjas, įmonės „jot.jot“ vadovas Jurgis Garmus ir jo partneris, pusbrolis Aleksandras Lukėnas, užkietėjęs estetas ir inžinierius. 

Galbūt savomis rankomis ir galvomis išgryninta koncepcija pusbroliams taps nauju gyvenimo etapu? Kol kas prisėdę viename rudenėjančios A. Mickevičiaus gatvės kiemų kalbamės apie pirtį-prototipą, kuri šiuo metu stovi netoli Žiežmarių.

Pusbroliai. A. Čiukšio nuotr.

Jurgis pokalbį pradėjo nuo pasakojimo apie pavasarį sustojusius tarptautinius projektus. O tuomet išsidavė, kad įvedus karantiną iš pradžių ėmė Neryje gaudyti lašišas – tai buvo viena senų svajonių. 

„Man visuomet patikdavo ištrūkti į gamtą. Pirmos karantino savaitės prabėgo kaip atostogos, bet vėliau jau norėjosi kažko imtis. Taip sutapo, kad karantino metu ir pusbroliui, dirbančiam naftos platformose, sustojo darbai. Gerdami kavą nusprendėm tą kažką ir pastatyti, o tada jau žiūrėti, ar patys naudosim, ar parduosim. Norėjosi iššūkio – tiek dizaino sprendimų paieškos, tiek konstrukcinio galvosūkio. Iškart nutarėme neiti tradiciniu keliu.“

Kuo ši pirtis ypatinga konstrukciniu požiūriu?

Tai medžio masyvo pastatukas, ne karkasinis, ir jis yra kilnojamas. Ieškojome sprendimo, kad konstruktyvas tuo pačiu būtų ir apdaila – vidaus ir lauko. Paprastai, jei statai karkasinį pastatą, konstruktyvas ir šiltinimas yra slepiami apdailos medžiagomis – tiek iš lauko, tiek iš vidaus. O mūsiškio principas panašus į rąstinio namo. Naudota CE24 sertifikuota mediena karkasiniam namui statyti, kurią paprastai montuoja kas 60 cm vertikaliai. O mes ją paguldėme ir suštabeliavome

Kadangi pastatėlis kilnojamas, reikėjo rimto rėmo. Aleksandras gerai moka virinti, taigi nusipirkom metalo, atsivežėm į vietą, susibetonavom polius, pasidarėm stelažą ir ant jo suvirinom karkasą. Sukrovėm medį, užlydėm stogą. Nesamdėm kitų žmonių, viską darėm patys. Iš viso sugaišome trisdešimt darbo dienų. Čia svarbus žodis „darbas“, nes daug laiko praleidome tiesiog mąstydami, ar pavyks tai, ką įsivaizduojame. Iškart žinojome, kad tai turi būti mobili konstrukcija, galinti keliauti iš vietos į vietą, tad negalėjome nepagalvoti apie vibracijas kelionės metu. Be to, svarbus niuansas – temperatūrų svyravymai. Gali būti labai karšta, o nenaudojant pastato – gal ir minusas? Tad ne visos medžiagos ir standartiniai sprendimai mums buvo tinkami. Grindims ieškojom ko nors elastingo ir nelaidaus drėgmei, nejautraus transportavimo vibracijoms – visa tai užtrunka. Taigi, nors rankos ir niežtėjo imtis darbo, teko ir gerai pasukti galvas. 

Pastatę sienas, pirmiausia jas… uždegėme. Dažniausiai deginta mediena naudojama apdailai, estetiniais sumetimais. Ji deginama prieš montuojant ant fasado. O mūsiškė konstrukcija leido tą daryti vietoje, efektyviai, deginti didelį plotą vienu metu. Šis procesas buvo pakankamai greitas.

Kokią medieną naudojote?

Igno Maldžiūno nuotr.

Visa konstrukcija – iš pušies. Visgi ši mediena pačioje pirties zonoje nėra tinkama, nes sakai gali ištekėti. Tad ten naudojome liepą – tai lapuotis, sakų neturi, tinka pirčiai. Gultams naudojome tamsesnę medžiagą – juodalksnį – tai ir estetinis pasirinkimas, norėjosi kontrasto. 

Kokių dar netipiškų lietuviškai pirčiai sprendimų prigalvojote?

Išskirčiau gultus. Dažniausiai pirtyse konstruojami lyg ir laiptai su priešpakopėmis. Tai vizualiai gana sunkus objektas. Be to, jei nori gulintį ant viršutinio laiptelio žmogų padoriai išperti, prieiti nepatogu, apatinės pakopos trukdo. Tad suprojektavome vizualiai lengvesnį ir naudojimui patogesnį apatinį laiptą, kuris juda bėgeliais, stalčiaus principu. Apskritai daug dėmesio skyrėme tam, kas iš pirmo žvilgsnio, ypač kai pirtyje pilna garų, nepastebima. Dairėmės į lietuviškas staliavimo tradicijas ir atradome tokį įdomų suleidimą, vadinamą „kregždės uodega“. Tad, net jei atsiguli pirtyje ant grindų po gultais, yra kuo pasigrožėti. Nesinorėjo dirbti tik tam, kad greičiau baigtume ir objektą parduotume – kaip sakoma, krapštėm, krapštėm ir iškrapštėm. Norėjosi, kad vizualiai viskas „zvimbtų“. Trys dienos šen ar ten, nebuvo svarbu. 

Kiek žmonių telpa jūsų pirtyje?

Pastato plotas – 16 kv. m, po lygiai užima priešpirtis ir pati kaitinimosi zona. Komfortabiliai joje jaustis gali, manau, kokie aštuoni žmonės. Mes patys jau viską išbandėme. Pusbrolis turi draugą – profesionalų pėriką. Aš pats, beje, iki tol niekada nebuvau didelis pirties gerbėjas. Taigi patyriau atradimą – žmogus tikrai žino, ką daro. Procesas buvo lėtas, pirmas užėjimas visai ramus, jis papasakojo, kad pirtis – tai vieta, kurioje protėviai ne tik prausdavosi po darbų, bet ir gimdydavo, ir mirusius prausdavo. Iškart supratau, kad joks čia ne vakarėlis. Didėjant kaitrai, patirčių buvo vos ne sakralinių. Kai jau atrodydavo, kad viskas, įleisdavo gaivaus oro ar užpildavo šalto vandens ant kaktos balansui. Malonu, kad profesionalas teigiamai įvertino mūsų eksperimentą, įskaitant ir teisingai įvestą ventiliaciją – jis pats, beje, eilines pirtis, kuriose tiesiog labai karšta, vadina orkaitėmis. 

Taigi išmokai eiti į pirtį. O ką dar – gal apie save – sužinojai statybų procese, sutapusiame su karantinu? 

Kiekvienu gyvenimo etapu vis ką nors savyje atrandi. O karantinas viską dar labiau paaštrino, sujautrino. Supratau, kad buvau pasiilgęs žmonių. Iki karantino buvau jau smarkokai įsisukęs į tą profesinį ratą. Skraidai, važinėji, lakstai, skubi įtikėjęs ta savo idėja iki fanatizmo… Nerandi laiko seniems draugams, net giminėms. Per karantiną ir mamai dažniau ėmiau skambinti. Tėvams maisto veždavau. Neprivalėjau to daryti, bet tiesiog norėjosi. 

Šiaip nebuvo labai baisu, kai viskas ėmė stoti. Ir net jei „jot.jot“, mano kūdikis, apskritai dingtų – na, ir kas? Galvos juk niekas man nenukirs. Veikčiau ką nors kita, turbūt nenutolčiau labai smarkiai nuo to, ką dariau iki šiol. Gal pasikeistų mastelis? Gal gaminčiau suvenyrus, o gal pastatus statyčiau? Jaučiu trauką proporcijos paieškoms gyvenime, ir to iš manęs niekas neatims. Pirtis – irgi minčių atspindys. Ne mano vieno, mūsų abiejų. Mūsų su Aleksu suvokimas apie estetiką išties panašus, tad didelių ginčų nebuvo. Tiesiog dalinomės pasiūlymais. 

Mes apie pirtį išgirdome kaip apie galimą Dizaino įvykio renginį – tai yra, ji galėtų atsidurti miesto centre, o žmonės, joje susėdę, diskutuotų svarbiomis temomis. Kaip manai, ji tiktų urbanizuotoje vietoje, ne kur nors sodyboje?

Tikiu, kad radome dizaino sprendimą, kuris nėra įprastas pirties koncepcijai, tad objektas tiktų tiek gamtoje, tiek miesto aikštėje, negadintų konteksto. Tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip kas nors garuojantis iš pirties išlįstų Laisvės alėjoje ir vandeniu nusipiltų. 

Jurgis Garmus. A. Čiukšio nuotr.

Kokia pirties ateitis?

Įdėjau feisbuke nuotrauką – pasidžiaugiau naujiena ir tiesiog pasiūliau įsigyti, jei ką domina. Norinčių jau yra, gal keturiasdešimt žinučių gavau, galvojame, tariamės. Tas įrašas, beje, sulaukė, mano akimis, fenomenalaus dėmesio – net daugiau, nei pasidžiaugimai, kad „jot.jot“ kūriniai įvertinti tarptautiniais apdovanojimais. Taigi, karantino projektas, manau, tikrai pasiteisino. Puikiai praleidome laiką. Per tiesioginius kasdienius darbus su pusbroliu buvome atitolę, retai bendraudavome, tad dabar buvo įdomu ir technines mįsles spręsti kartu, ir pakvatoti, ir paprakaituoti iš peties. Be to, didelis pliusas – dirbti gamtoje.

Ar galvojote apie masinę tokių objektų gamybą?

Kaip jau sakiau, susidomėjimas yra. Vieniems kaina rūpi, kitiems – techniniai sprendimai. Be to, reikia pasakyti, kad mūsų sukurta struktūra nebūtinai turi būti naudojama pirčiai. Tūris tiktų ir nedideliam „pabėgimo“ nameliui su virtuvėle ir lova. O gal stilingam sandėliukui? Tad mąstome apie galimas prototipo modifikacijas ir gal net būsimą kolekciją. Tiesą sakant, jau kalbamės ir su galimu atstovu Švedijoje. 

Negaila bus paties pirmojo gaminio parduoti? Juk kūrėte „kaip sau“.

Net labiau nei „kaip sau“! Išspaudėme iš savęs tai, ką galėjome geriausio. Buvo labai malonu patiems tai padaryti. Bet ne, perleisti kitiems negaila. Bus kitų, ir juos bus paprasčiau gaminti, juk jau yra brėžiniai, 3D modeliai. Tik gal patys savo rankomis jau nebestatysime. Geriau galvosime, kaip surikiuoti gamybą, kad viskas vyktų kuo optimaliau, o gal kursime naują objektą? 

Pirtis jau prie „Žalgirio“ arenos! M. Plepio / Kaunas 2022 nuotr.

Vienas Kauno dizaino įvykių ryškiausių renginių – dizaino artefaktų ir idėjų iš skirtingų pasaulio miestų paroda „Pandemijos vaizduotė“ viešosiose Kauno erdvėse: kavinėse, muziejuose, gatvėse. Paroda trunka visą savaitę ir supažindina tiek su praktiškais, tiek utopiniais sprendimais, kurie buvo sukurti dizainerių iš Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos bei kitų šalių.

 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

 

Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Vakarėlis turi tęstis, arba „Prisukamo Abrikoso“ istorija
Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo...
Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu! Pasakoja Auksė Petrulienė (fotogalerija)
Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais...
Indiškų švenčių skoniai Kaune. Pažintis su P. Challapalli
Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli....
Ir kas gi iš tiesų tas Vytenis Jakas? 
Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia