Karantinas menui ar menas karantine? Interviu su „Auros“ šokėja Julija Mintaute

Iš sąstingio kultūrinis sektorius bunda po truputį, tačiau šios kelios neįprastos karantino savaitės nesumažino, o, atvirkščiai, padidino žmonių susidomėjimą menu. Įvairūs kultūros reiškiniai, iš fizinių erdvių persikeldami į internetines platformas, žiūrovus stebina naujais projektais bei sugebėjimu adaptuotis. Ne išimtis ir Kauno šokio teatro „Aura“ feisbuko paskyra, kurioje kovo 19 dieną pasirodė pirmasis iniciatyvos „AUROS šokėjai karantine“ vaizdo įrašas, o šiandien jų jau daugiau nei dvidešimt (visus galite rasti čia). Neramiems laikams prideramu virtualaus pokalbio formatu susipažinome su „Auros“ trupės nare bei pirmojo (o išvis šokėjos įrašų net 6!) iniciatyvos įrašo autore Julija Mintaute. Ketverius metus intensyviai kurianti šokėja pasidalino savo mintimis apie kūrybinį kelią, saviizoliaciją bei šiuo laikotarpiu užgimusį „Auros“ projektą. 

Julija eksperimentiniame multimedijų performanse „Behind closed doors“ Kauno menininkų namuose. Kamkorder nuotr.

Kada atradai savo polėkį šokiui ir kaip nusprendei pasirinkti šokėjos-atlikėjos profesiją?

Savo pirmąjį šokio performansą, kurio scena buvo namų svetainė, o žiūrovai – tėvai, atlikau, kai man buvo maždaug 3–4 metai. Nuo to laiko niekada nepalikau šokio nuošalyje ir visada paklausta, kuo noriu būti užaugusi, užtikrintai atsakydavau – šokėja. Deja, iš karto savo svajonės pasiekti nepavyko. Susidūriau su dideliu artimųjų pasipriešinimu ir tik baigusi mokyklą neišdrįsau studijuoti šokio – baigiau Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Tiek studijų metu, tiek po jų dirbau įvairiausio plauko darbus – nuo sanitarės operacinėje, iki vadybininkės ortopedinėje įmonėje, kuri gamino kojų ir rankų protezus… O vakarais eidavau į šokių pamokas.

2014 metais mano vyrui pasitaikė galimybė studijuoti Frankfurte, Vokietijoje. Tai turbūt buvo pirmas rimtas lūžis mano gyvenime, pirmas laiptelis link šokio kaip profesijos. Metusi visus darbus ir gyvendama tik iš santaupų, pusę metų Vokietijoje tik šokau – pamokos, seminarai, kūrybiniai procesai, projektai. Pasijutau kaip niekada gyva. Grįžus į Lietuvą man prireikė dar gero pusmečio, kad ryžčiausi įsibrauti į profesionalų šokio pasaulį.

2015-ųjų gegužės mėnesį, kaip ir kasmet, vyko festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kuriame aš dirbau koordinatore. Tuometinė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio katedros vedėja man pusiau juokais pasiūlė stoti į visiškai naują ir pirmą kartą renkamą Šiuolaikinio šokio studijų programą. Iš pradžių iš šitos idėjos juokiausi pilnu balsu – tuo metu man buvo 24-eri, taigi, iš esmės jau tada skaičiausi esanti per sena pradėti šokėjos karjerą. Tačiau prabėgus porai savaičių supratau, kad labai gailėsiuosi, jei nepabandysiu. Beveik niekam nieko nesakiusi pabandžiau. Įstojau.

Po pirmų studijų metų mano šiuolaikinio šokio technikos mokytoja, taip pat gera draugė ir „Auros“ šokėja, prasitarė, kad „Aura“ rinks naujus šokėjus. Surizikavau dalyvauti atrankoje ir įdėjusi labai daug pastangų tapau profesionalia šokėja profesionaliame šokio teatre. Taigi, mečiau studijas LMTA ir būdama 26-erių pradėjau savo šokėjos karjerą.

Spektaklyje „OH-2“. Lauros Vansevičienės nuotr.

„Auros“ trupei priklausai jau beveik ketverius metus. Ko išmokai per šį laikotarpį? Ar darbas „Auroje“ pakeitė tavo požiūrį į judesį iš esmės?

Neslėpsiu – mokytis turėjau labai greitai. Patekus į profesionalią šokio trupę neturint nei „tinkamo“ šokio išsilavinimo, nei profesionalios patirties dirbti reikėjo labai daug. Tačiau „Aura“ man tapo daugiau nei tik darbo vieta – ji tapo ne tik mano profesijos, bet ir gyvenimo universitetu.

Žinoma, kad labai daug dalykų išmoksti iš praktikos. Tačiau man ypatingai pasisekė – kai pradėjau dirbti „Auroje“, trupė jau buvo išskirtinai tarptautinė. Dešimt šokėjų iš skirtingiausių pasaulio kampų, su savo kultūra, patirtimi, pasaulėžiūra. Taip pat per paskutinius keturis sezonus trupės kaita buvo nemaža – kartu šokau su daugiau nei 25 šokėjais. Todėl nenuostabu, jog mano, kaip šokėjos ir labai tikiuosi būsimos kūrėjos, horizontai plačiai atsivėrė ne tik šokio technikos, bet ir kūrybine prasme. Pokalbiai, diskusijos, darbas studijoje ir už jos bei laisvalaikis kartu paskatino mane domėtis daugybe dalykų, net nebūtinai tiesiogiai susijusių su šokiu – tai teatras, muzika, performansas ir videomenas, taip pat – sociokultūriniai reiškiniai visame pasaulyje. Per kitų ir savo patirtis, aš žymiai labiau atsivėriau mane supančiam pasauliui ir aplinkai. O tai, mano manymu, yra viena iš svarbesnių menininko savybių – būti jautriu, pastabiu, reflektyviu.

„Aura“ nepakeitė mano požiūrio į patį judesį iš esmės. „Aura“ išmokė mane judėti ne vardan judėjimo, bet išnaudoti šokį ir judesį kaip išraiškos priemonę, išsakyti tai, kas svarbu. Išmokau kalbėti šokiu.

Spektaklyje „Deginanti trintis“. Kristinos Čyžiūtės nuotr.

Kas apibrėžia „Auros“ kuriamų pasirodymų išskirtinumą?

Birutė! ( „Auros“ meno vadovė ir direktorė Birutė Letukaitė ). Ji yra „Auros“ širdis. Žinoma, mes šokame ne tik jos spektaklius, bet ir kviestinių choreografų pastatytus darbus, tačiau juos kurti „Auroje“ pakviečia B. Letukaitė. Ji nuolatos ieško naujumo, kažko nematyto. Prie „Auros“ išskirtinumo be abejonės prisideda ir šokėjų kūrybiškumui skiriama laisvė. Mes esame beveik lygiaverčiai kūrybiniai partneriai, kurie taip pat suka galvas, eksperimentuoja ir ieško būdų, kaip geriausiai išreikšti tą mintį, tą idėją. Trupės tarptautiškumas ir kultūrinis spalvingumas leidžia „Aurai“ būti it chameleonu, galinčiu transformuotis nuolat kintančios aplinkos kontekste. Manau, kad tai, jog trupės nariai yra tokie skirtingi, yra viena iš stipriausių „Auros“ savybių. Birutė ieško unikalių, įdomių ir savitų, o ne standartinių šokėjų – tai sukuria labai tvirtą pamatą išskirtiniams pasirodymams.

Ar šokant savo pagrindine užduotimi laikai technišką choreografinio piešinio įgyvendinimą, o gal kūno ekspresija nori išreikšti unikalią emociją, savo asmeninį talentą?

Aš nemanau, kad kažkuri viena dalis yra pati svarbiausia. Mano nuomone, šokant trupėje, vienas svarbiausių dalykų yra kolektyvas. Man asmeniškai tai yra tiek darbo, tiek pasirodymų pamatas. Nuostabiausia, kai trupė tarpusavyje puikiai komunikuoja, jaučia kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Tuomet, mano nuomone, yra sukuriami ir atliekami stipriausi spektakliai bei pasirodymai. Palaikymas yra labai svarbu netgi tada, kai esi užkulisiuose.

Nepaisant to, aš turiu ir savo individualumą, savo asmeninius kūrybinius norus bei siekius. Šokant su didele grupe žmonių stengiuosi, jog mano individualios savybės stiprintų bendrą emocinę, meninę ir ekspresinę išraišką. Solo ar duetų atveju, kai turiu didesnę laisvę interpretacijai ar saviraiškai, didžiausią dėmesį skiriu emocijai, kūno kalba stengiuosi perteikti tai, kas svarbu ne tik spektaklio idėjai, bet ir man pačiai. Mėgstu žaisti su spontaniškomis idėjomis, improvizuoti. Vertinu šviežumą. Visuomet stengiuosi, kad kiekvienas spektaklis ir mano atlikimas jame būtų bent šiek tiek kitoks. Tuomet spektaklis kvėpuoja, yra gyvas, nes tu jį nuolat pildai, dedi sluoksnį ant sluoksnio, jis pasidaro turtingas.

Julija eksperimentiniame multimedijų performanse „Behind closed doors“ Kauno menininkų namuose. Kamkorder nuotr.

Akivaizdu, jog pabėgti nuo visą pasaulį apėmusio karantino neįmanoma. Kaip pasikeitė tavo dienotvarkė saviizoliacijos metu?

Tas tiesa.. Iš esmės karantino sąlygomis gyvenu nuo kovo 11 dienos. Tai yra jau beveik 6 savaitės. Dienotvarkė buvo ir yra kintanti, ji labai priklauso ir nuo emocinės bei psichologinės būklės. Po tiek savaičių supratau, jog izoliacijos sąlygomis yra be proto sunku tobulėti. Atrodo, jog didžioji dalis tavo minčių ir idėjų yra užblokuotos baimės, nerimo, nežinios. Lyg būtum paralyžiuotas. Iš esmės aš išlaisvėjau tada, kada suteikiau reikšmę net iš pažiūros nereikšmingoms, paviršutiniškoms veikloms. Tai man leido nusiraminti ir leisti kūrybinėms idėjoms ateiti sau pačioms.

Ar toks įkalinimas namuose kelia sunkumų tau, kaip menininkei, – stabdo kūrybą, o gal, priešingai, įgalina tave kurti laisviau? Ar izoliacija tau leidžia pačiai savyje atrasti kažką naujo?

Man, kaip šokėjai, labiausiai trūksta studijos. To didelio ploto, kuriame tavo kūnas gali laisvai skraidyti. Taip pat labai pasigendu socialinio kontakto, nes man tai yra vienas iš didesnių kūrybinių impulsų. Iš žmonių sužinai ką nors naujo ir stebėdamas juos pamatai kažką naujo savyje – taip  sužadinami mano kūrybiniai impulsai. Dar man trūksta kultūros, spektaklių, pasivaikščiojimų senamiestyje, gamtos – visko nesuskaičiuosi. Visi šie dalykai mane, kaip menininkę, stimuliuoja.

Kai šios privilegijos yra nukertamos, atsirandi kultūriniame, socialiniame ir fiziniame burbule. Pradžioje buvo labai sunku egzistuoti be išorinės informacijos, potyrių. Tuomet palengva mano namai tapo plačiuoju pasauliu. Mano butas tapo filmavimo aikštele, katinai – aktoriais, lygintuvai taurės ir plunksnos – magiškais objektais. Aš pati tapau performere, režisiere, operatore, šokėja ir choreografe viename.

Aš manau, kad šis laikotarpis izoliacijoje mane dalinai kūrybiškai išlaisvino, leido atrasti naujų dalykų. Pradėjau grožį matyti buitiniuose vaizduose, objektuose. Labai limituotos kinematografinės ir rekvizitinės galimybės namuose stimuliuoja kūrybingą ir išradingą kūno bei daiktų panaudojimą. Neneigiu, ne kartą jaučiausi lengvai išprotėjusi, šiuo metu man asmeniškai būtent taip kyla geriausios idėjos – per galimybių trūkumą, per suvaržymus, limitus.

Ar namuose bandai atskirti darbo erdvę nuo asmeninės? Ar turi kokį nors būdą, padedantį atsiriboti nuo buitinės aplinkos?

Tiesą pasakius, specialiai to nedarau. Nejaučiu tam poreikio. Tik prieš savo norą esu ištremta dienas leisti virtuvėje, nes mano vyras kitame kambaryje dirba nuotoliniu būdu. Tai virtuvė man yra ir ofisas, ir maistas, ir idėjų generatorinė, ir vakarinių pasisėdėjimų prie žvakės šviesos vieta.

Gal daugiau bandau atsiriboti ne nuo buitinės erdvės, bet nuo buitinio buvimo. Aš leidžiu sau pasipuošti, persirenginėti, pasidaryti nenormaliai ryškų makiažą sau, kartais net ir vyrui. Tokiu būdu tą nelemtą buitinį būvį bent kelioms akimirkoms palieki užmaršty.

Pirmieji tavo eskizai, priklausantys „AUROS šokėjai karantine“ projektui, išsiskiria distancija nuo šokio, tačiau įrašas po įrašo artėja jo link. Vis tik visus juos norisi vadinti performansais ar net trumpais filmais, izoliacijos refleksijomis. Kaip gimė šie įrašai? Ar įžvelgi jų tęstinumo po karantino galimybę? Gal šie eskizai galėtų tapti tavo solo pasirodymo įkvėpimu?

Kūrybinės idėjos, bent jau man, visada kyla iš aplinkos, priklauso nuo konteksto, jausenos. Kai „Aura“ pradėjo šokėjų karantine ciklą, jau buvo praėjusi daugiau nei savaitė izoliacijoje. Tuomet  buvo atėjusi pirma melancholijos banga, susitaikymas su esama ir greičiausiai būsima padėtimi. Todėl, bent pirmieji įrašai, buvo gana savirefleksiški, galbūt ne tokie „šokiniai“, kaip man būnant šokėja priklausytų.

Šiokios tokios vaizdo įrašų kūrybos patirties turėjau iš anksčiau. 2016 metais dalyvavau „Summer Media Studio“ dirbtuvėse Nidoje, kur kartu su tarptautine studentų grupe kūrėme trumpus video, kuriuose pagal tematiką tais metais turėjo karaliauti šokis ir judesys. Ir jis karaliavo. Tik labai skirtingais būdais. Šių dirbtuvių metu supratau keletą esminių dalykų, tarp kurių pirmas punktas buvo tai, kad šokis scenoje yra absoliučiai kardinaliai ne tas pats, kas yra kine. Tam tikra prasme judesio, šokio ir performanso galimybės video/kino plotmėje yra beribės – tai visiškai kitoks žaidimas.

Turbūt dėl tokios patirties aš nepuoliau filmuoti šokio kombinacijų ar improvizacijų. Ieškojau inspiracijų iš naujienų, pasiekiančių mano namus per naujienų portalus ir tėvų skambučius, pradėjau kreipti dėmesį į kiekvieną daiktą ar katiną namuose, šešėlį, krentantį ant baldų ir daiktų. Ieškojau, už ko galiu užsikabinti, o tai galėjo būti bet kas – emocija, daiktas, reiškinys. Nenorėjau versti savęs šokti, nes reikia. Būdama menininke, nors ir turėdama pakankamai skurdžias izoliacines sąlygas, siekiau pasakyti, kaip jaučiuosi, pasijuokti iš savęs ir kitų, gal šiek tiek paliūdėti…

Tiesa pasakius, mielai norėčiau tęsti videomeno kūrybą ir, manau, taip darysiu. Yra nepaaiškinamas grožis sukurti kažką, kad ir mažo, ir paleisti jį į pasaulį be aplodismentų, be scenos šviesų, be repeticijų. Visi video gimė iš tam tikro ilgesio, vienatvės, todėl patylomis pagalvoju, jog galėčiau ir toliau juos kurti viena pati, taip turbūt dar geriau pažinti save, matyti kažkokį progresą bei procesą. O paskui kas bus, bus matyt… Būtų labai įdomu sukurti ir sceninį viso šito proceso variantą. Apie tai jau esu svarsčiusi.

Ar filmuodama eskizus stengiesi apmąstyti specifišką naratyvą, o gal istorija šiuo atveju tau nėra kertinis elementas?

Pradžioje (pirmi 3–4 vaizdo įrašai)  „Auros“ vadovė B. Letukaitė šokėjams duodavo užduotį/temą video kūrimui. Tuomet, bandydama į tai pažiūrėti kiek įmanoma atvirai ir plačiai, susirasdavau keletą daiktų, vietų ar instrumentų, kurie galėtų prisidėti prie temos gvildenimo.

Naratyvas ateidavo kartu su bandymais, jeigu jo prireikdavo. Kurdama įrašus klioviausi spontaniškumu. Jis atvėrė daug labai gražių dalykų. Pasitikėjau savo intuicija ir jausmais. Tai labai azartiškas ir smagus procesas, lyg detektyvas – niekada nežinai, kaip atrodys finalinis produktas. Labai daug situacijų įvyko netyčia, kas, manau, yra viena gražesnių video filmavimo proceso pusių.

Kodėl pasirinkai juodai baltą vaizdo formatą?

Neslėpsiu, juodai baltam video formatui turiu tam tikrą fetišą. Pati užsiimu analogine fotografija ir beveik visada naudoju nespalvotą juostelę. Man patinka tai, kad nespalvotos formos palieka žymiai daugiau laisvės vaizduotei, savo spalvų susikūrimui, dažnai tam tikrus kasdienius vaizdus pamatai visai kitu kampu – per šešėlius, tekstūras, apšvietimą.

Greičiausiai dėl šios priežasties pirmo montažo metu pasirinkau būtent nespalvotą formatą. Jis leido man „nubuitinti“ namus ir aplinką, šiek tiek mistifikuoti, kiek įmanoma suteikti teatrališkumo, net gi nusiasmeninti pačiai. Kurdama tolimesnius vaizdo įrašus pasąmoningai norėjau išlaikyti tokį formatą – pradėjau jausti ir suprasti, jog mano video po truputį juda serialo link, todėl norėjosi išlaikyti panašią estetiką.

Ar, tavo nuomone, „AUROS šokėjai karantine“ įrašai galėtų tapti naujo teatro spektaklio išeities tašku? Koks iš esmės yra šios iniciatyvos kūrybinis potencialas?

Aš ne tik manau, bet greičiausiai taip ir bus. B. Letukaitė tokią idėją gvildena jau ne pirmą savaitę. Manau, kad tai būtų labai įdomus projektas ir eksperimentas. Kol kas tiek aš, tiek kiti šokėjai po priverstinės pertraukos grįžtame kurti naujų video. Ir galbūt po kurio laiko gims naujas spektaklis, augęs karantininėmis sąlygomis.

Justė Vyšniauskaitė ir Aura Baltrušaitytė

Filosofas Mantas Davidavičius: „Per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimais“
Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje...
VDU prof. Jurgita Staniškytė: „Būtina auginti kultūros „advokatų“ lauką“
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas...
Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: virtualūs susitikimai  ir dėmesys Vilijampolei
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ jau penktą kartą sugrįžta į Kauną, tačiau šį kartą yra organizuojamas nauju formatu –...
Mick ter Reehorst: „Europos stiprybė – nuolatinis kismas“
„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas, du pavasarius į mūsų miestą sutraukęs dešimtis kultūros lauko atstovų iš viso...
Filosofas Mantas Davidavičius: „Per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimais“
Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje...
VDU prof. Jurgita Staniškytė: „Būtina auginti kultūros „advokatų“ lauką“
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas...
Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“: virtualūs susitikimai  ir dėmesys Vilijampolei
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ jau penktą kartą sugrįžta į Kauną, tačiau šį kartą yra organizuojamas nauju formatu –...
Mick ter Reehorst: „Europos stiprybė – nuolatinis kismas“
„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas, du pavasarius į mūsų miestą sutraukęs dešimtis kultūros lauko atstovų iš viso...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia