„Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja“ (pokalbis apie Sausio įvykius)

Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė tai, kas tuo metu atrodė savaime suprantama. „Buvome labai jauni entuziastai, norėjome kuo greičiau priduoti V. Lenino raštus į makulatūrą, būti laisvi ir nepriklausomi, gyventi kaip mūsų bendraamžiai demokratinėse šalyse ir daug vilčių dėjome į ateitį“, – savo kartą apibūdina J. Imbrasaitė, kuri savo kelią susiejo su sociologija ir šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė.

J. Imbrasaitė pasakoja, kad prieš ištinkant Sausio 13-osios įvykiams jaunimo gretose vyravo euforija, ypač tarp VDU studentų. „Buvo nuojauta, kad esame istorinių įvykių sūkuryje. Buvome optimistai, tokie daug entuziazmo turintys revoliucijos studentai“, – pasakoja J. Imbrasaitė. Pokalbyje su ja – apie tai, kaip Sausio 13-osios įvykiai supurtė jaunų žmonių siekius.

Jūratė Imbrasaitė. Asm. archyvo nuotr.

Prieš trisdešimt metų buvote Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė. Kaip tuo metu atrodė Jūsų, kaip jauno žmogaus, gyvenimas besivaduojančioje iš priespaudos Lietuvoje?

Buvo labai įdomu. VDU buvo tik prieš metus atkurtas universitetas, kuriame paskaitas skaitė puikūs profesoriai iš Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Natūralu, kad pastarieji „atskraidino“ kitokią bendravimo ir dėstymo kultūrą. Gaudavome daugybę įdomios ir iki tol negirdėtos mokslinės informacijos, kuri anksčiau buvo cenzūruojama ir nebuvo viešai skelbiama. Ypač imponavo atvirai išsakomas dėstytojų požiūris į istorinius įvykius ir to meto politines aktualijas, žmonių elgesį, religiją. Kitas dalykas, kuris mus visus žavėjo – buvo betarpiškas bendravimas su dėstytojais tiek paskaitų metu, tiek ir po jų.

Studentų tuo metu antrame kurse buvo palyginti mažai, todėl vieni kitus pažinojome ir glaudžiai bendravome. Dažnai rytais, po užsienio kalbos paskaitų, susitikdavome „Metropolio“ kavinėje, kurioje aptardavome viską – nuo asmeninių, universiteto reikalų iki šalies ir pasaulio įvykių.  Prie mūsų kartais prisijungdavo ir dėstytojai – ypač bendrauti ir diskutuoti su studentais mėgdavo Milda Danytė, Linas Bulota, Gintaras Beresnevičius. O kai orai atšilo – „diskusijų klubą“ perkeldavome ant universiteto rūmų, esančių S. Daukanto gatvėje, stogo. Liūdna, tačiau ant to paties stogo VDU studentai buvo susirinkę stebėti Sausio 13-osios naktį žuvusio Tito Masiulio  laidotuvių eiseną K. Donelaičio gatve link Petrašiūnų kapinių.

Ar rinkdavotės prie strateginių objektų, važiuodavote į mitingus?

Iki Sausio 13-osios įvykių visi, kas galėjo, budėjo prie strategiškai svarbių objektų. Bet tas budėjimas, bent man, daugiau priminė folkloro ar dainų šventę. Žmonės dainuodavo, šokdavo, būdavo dalinama karšta arbata – tokia puiki, bendruomeniška atmosfera, kurią iki šiol labai gera prisiminti. Mažai kas tikėjosi, kad strateginiai objektai bus iš tikrųjų puolami.  

Labai gerai prisimenu, kai po repeticijos su dainų ir šokių ansamblio „Suktinis“ draugais spontaniškai sėdome į taksi ir su tautiniais drabužiais važiavome į Sąjūdžio mitingą Gedimino aikštėje, o ten – entuziazmas ir protesto dvasia. 

Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja. Tremties, partizaninio karo ir sovietinio laikotarpio traumos bei užspausti jausmai išsiveržė ir virto ne tik neišmatuojamais lūkesčiais, bet ir entuziazmu bei didžiuliu noru iš pagrindų keisti gyvenimą savo šalyje.  Iš dalies, galbūt, tai šiek tiek kažkuo primena dabartinę karantino situaciją, kuri daugeliui sukelia svajonę susitikti, apsikabinti, sukelia begalinį norą glėbesčiuotis ir būti kartu, kažką visiems nuveikti.

Ar buvo kokia bent menkiausia nuojauta, kad toks optimizmas apgaulingas, ir laukia kruvini įvykiai?

Buvo įvykę daug mitingų, buvo paskelbta nepriklausomybė, buvome praėję ekonominę blokadą, buvo panaikinti arba sušvelninti tam tikri apribojimai, todėl niekas nuoširdžiai nesitikėjo, kad kažkas bus, kad „ištiks“ sausio 13-osios naktis ir bus pralietas kraujas. Juk iki tol viskas vyko taikiai, laisvė buvo iškovota dainomis, maldomis, vienybe ir dialogu, todėl, kad bus smogta fiziškai, buvo daugeliui šokas ir didelis pasimetimas. Juolab kad ir M. Gorbačiovas turėjo pažangaus ir  demokratiją remiančio politiko įvaizdį. 

Kokia Jums asmeniškai buvo Sausio 13-osios naktis?

Labai gerai prisimenu tą naktį. Pažadino sirenos gaudimas bei sukrėstų šeimos narių bėgiojimas link televizijos aparato ir atgal. Man papasakojo, kad buvo šaudoma į žmones ir kad buvo užimtas televizijos bokštas Vilniuje. Daugiau jokios informacijos. Visiška nežinia ir pasimetimas. Neturėjome jokios informacijos, kas dar vyko ir kas vyksta. Ta nežinia labiausiai ir slėgė. Vaizduotė piešė visokius scenarijus. Juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei mobilių telefonų. 

Puolėme į gatvę. Pasukome prie Kauno miesto savivaldybės. Ten jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Bet kokia nauja informacija apie įvykius Vilniuje susirinkusiai miniai buvo pranešama per garsiakalbį. Labai gerai prisimenu tą palengvėjimo jausmą, kai stovėdami prie savivaldybės sužinojome, kad TV studija Kaune pradėjo darbą, ir per garsiakalbį išgirdome virpantį Modesto Patašiaus balsą. Būdama minioje jaučiau, kad įtampa kažkiek nuslūgo. Gatvėje būti buvo daug ramiau nei namuose.

Kadangi buvo tikimasi galimo kitų komunikacijos ir ryšių objektų puolimo, gyventojai buvo kviečiami vykti prie šių objektų. Arčiausiai buvo TV centras Vaižganto gatvėje, todėl ten ir ėjome. Link TV centro Vaižganto gatvėje tamsoje traukė būriai žmonių, pastebėjau link jo važiuojantį sunkvežimį su rąstais, pagaliais ir visokiais kitokiais dalykais, skirtais statyti užkardas.

M. Mažvydo biblioteka paversta Raudonojo kryžiaus būstine. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Tankų nepraeinama barikada – iš medinių lentų. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Žalias emaliuotas naktipuodis į kurį žmonės metė savo TSRS karinius bilietus. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Kokie jausmai iš to meto liko labiausiai įstrigę iki šių dienų?

Daugybė jausmų. Siaubas, liūdesys, užuojauta dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų, kartais bejėgiškumas. Iki šiol yra kraupu klausyti tą naktį buvusiųjų prie Vilniaus TV bokšto ir Seimo rūmų pasakojimų, žiūrėti filmuotus kadrus. Tuo metu filmuoti kadrai ir nuotraukos kelia šiurpą. Sausio 13-osios naktį supratau, kad riba tarp gyvenimo ir mirties iš tikrųjų yra labai trapi.

Asmeniškai labiausiai bijojau sausio 14-osios nakties. Jeigu tankai šaudė į žmones ir per juos važiavo sausio 13-osios naktį, ko galima laukti kitą naktį?  Visi supratome, kad riba buvo peržengta ir galima tikėtis bet ko.  Puikiai supratome, kad politikoje laimi pragmatiški motyvai, ir kitos valstybės tikrai nepuls mūsų gelbėti. Tarptautinė situacija irgi nebuvo nepalanki – JAV su koalicijos partneriais pradėjo bombarduoti Irako pajėgas, kurios tuo metu buvo okupavusios Kuveitą, ir viso pasaulio žiniasklaida savo dėmesį buvo susikoncentravusi būtent į tuos įvykius. Daugelis iš mūsų stebėjo televizorių ir vis vylėsi pamatyti, kad pasaulio žiniasklaida bent keliais sakiniais užsimina apie įvykius Lietuvoje, tačiau nieko…

Dar Sausio 13-osios naktį tuometinė VDU prorektorė Liucija Baškauskaitė Kauno televizijos studijoje ėmė skaityti pranešimus, į darbus įtraukdama ir studentus. Studentai rinko informaciją, vertė pranešimus į anglų kalbą. Ėmėme patys pasakoti pasauliui, kas vyksta Lietuvoje. L. Baškauskaitė mums tapo ryžtingo ir nepasiduodančio lyderio pavyzdžiu. Būtent jai, pirmiausia, esame dėkingi, kad tuo metu jautėmės istorinių įvykių dalimi.

Į Seimo rūmų sieną atremti medicininiai neštuvai. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Ką darėte po Sausio 13-osios nakties?

Po Sausio 13-osios nakties važiavau ir į Sitkūnų radijo stotį. Visi žmonės, kurie važiuodavo budėti toliau prie strateginių objektų, buvo kviečiami būtinai su savimi vežtis asmens dokumentą, kad, jeigu būtų sužeisti ar žūtų, būtų aišku, kam pranešti. Taip pat turėdavo ir daug šilčiau apsirengti, nes užėjo šalčiai, ir temperatūra būdavo apie -15-20 laipsnių. Pamenu, kaip visi susiburdavome prie didelio laužo, šildydavomės. Budėjimas prie strateginių objektų po Sausio 13-osios įgijo jau visai kitą prasmę. 

Vėliau, po keleto dienų su kursiokais važiavome į Vilnių traukiniu – buvome labai sukrėsti įvykių ir norėjosi viską pamatyti savo akimis bei nufotografuoti. M. Mažvydo biblioteka buvo paversta Raudonojo kryžiaus būstine, o už Seimo rūmų, kitoje pusėje, į sieną atremti stovėjo medicininiai neštuvai. Tuo metu šalyje vyravusią atmosferą gerai atspindėjo užrašai lietuvių, anglų, ukrainiečių kalbomis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmų. Gedimino prospekte buvo didžiulė barikada su užrašu „Laisvė“ ir „Lietuvos širdis“,  žemiau angliškai buvo parašyta „Freedom for Baltic Countries“. Seimo rūmai buvo aptverti tvora iš geležinių strypų ir spygliuotos vielos, ant kurios žmonės buvo prikabinę piešinių ir karikatūrų su įvairiais užrašais, aplinkui mėtėsi garbės raštai su V. Lenino atvaizdais. Prie tos tvoros pastebėjome rudo popieriaus lakštą su užrašu „Gelbėjimo komitetui gelbėti“, o po juo sniege stovėjo žalias emaliuotas naktipuodis, į kurį žmonės buvo sumetę savo TSRS karinius bilietus. (Norėčiau priminti, kad Sausio 13-osios perversmui įgyvendinti praktikoje Lietuvos komunistų partija (TSKP) sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ ir tikėjosi, kad nepatenkinti blogėjančia ekonomine padėtimi Lietuvos gyventojai šį komitetą parems). 

Manau, daugelis dalyvavusių Sausio 13-osios įvykiuose užsimerkę grįžta dabar jau trisdešimt metų į praeitį ir išgyvena tai vėl. Žvelgiant į viską iš šios dienos perspektyvos, labai tiktų perfrazuoti garsaus prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco posakį, kad revoliuciją pradeda idealistai, o vėliau viską į savo rankas perima pragmatikai. Belieka pasidžiaugti, kad mums visiems pavyko – Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Sausio 13-oji buvo žiaurumo pikas mūsų kelyje į nepriklausomybę, ir esame labai dėkingi visiems buvusiems kartu, o ypač žuvusiems, jų artimiesiems, daugybei sužeistųjų bei suluošintųjų prie TV bokšto Vilniuje. 

Rimgailė Dikšaitė

VDU inf.

J. Imbrasaitės fotografijos

Suomė Aino ir kiniškas stulpas (viešnagė šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“)
„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria...
Ne tik „kalbančių galvų“ žanras. Pokalbis su su dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ kuratoriais
Prieš beveik porą metų Kauno menininkų namų repertuare buvo galima išvysti pirmąjį  dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ renginį –...
„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“
„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger) Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant...
Agnietė Lisičkinaitė: Į tikslą su sidabriniu samčiu
Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip...
Suomė Aino ir kiniškas stulpas (viešnagė šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“)
„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria...
Ne tik „kalbančių galvų“ žanras. Pokalbis su su dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ kuratoriais
Prieš beveik porą metų Kauno menininkų namų repertuare buvo galima išvysti pirmąjį  dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ renginį –...
„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“
„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger) Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant...
Agnietė Lisičkinaitė: Į tikslą su sidabriniu samčiu
Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia