Jovaras Kelpšas. Kaip išdrįsti lipti ant scenos?

Kauno menininkų namuose šiuo metu praktiką atlieka slemeris Jovaras Kelpšas. Vienas jo ėjimų – trijų straipsnių ciklas, kurį pradedame publikuoti čia ir dabar. Kaip sako Jovaras, straipsnių serijos pagrindinė užduotis – paskatinti žmones rašyti ir išbandyti savo jėgas ant scenos: „Tai miksas tarp humoro ir asmeniškų patarimų, kurie buvo sukaupti per kelis metus slemo ir poezijos renginių dalyvavimo ir varžymosi. Kiekvienas straipsnis apima savitą problemą (scenos baimė, idėjų sausra ir tabu griovimas) bei pateikia jai sprendimų remiants autoriaus patirtimi.“ Taigi kaip išdrįsti lipti ant scenos?

Slemas KMN. Vytauto Paplausko nuotr.

Mano tėvas man teigia, kad jį ant scenos būtų galima pastatyti tik tuomet, jei jam prie galvos būtų prikištas ginklas. Situacija tokia: lipk arba mirk. Tuo tarpu, man pačiam lipti ant scenos yra kaip du pirštus apmyžt – lengva ir ne visuomet reikalinga.

Aš esu slemo atlikėjas, laimėjęs slemus Kaune, Šiauliuose, Tauragėje, 2019 metų Nacionalinio slemo Vilniuje vienas iš finalistų. Lipti ant scenos, kalbėti prieš plačia auditoriją man yra pažįstamas reikalas, tad galiu pasidalinti kur ir kam reikia parduoti savo sielą, kad būtų galima atsikratyti tos nelemtos scenos baimės.

Scena apie kurią rašau yra kūrybinio pagrindo – poezijos, prozos skaitymai, anekdotų skaldymas, slemas, performansas, bene viskas, kas yra „spoken word“ žanro. Aišku, mano patarimai nepakenks ir tiems, kurie bijo atlikti viešas prezentacijas, nors tai jau visai kitas žanras. Aš pats esu vokiškai gimnazijoje pristatęs video projektą, kur darbo tema buvo susieta su demonų apsėdimais ir majonezu. Video iki šiol saugomas mano seife. Svarbu, kad jis nepakliūtų į blogesnes rankas.

Egzistuoja toks mitas, kad žmonės arba gimsta su scenos baime arba juos pagimdo tiesiai ant scenos ir pirmas, ką tik pasaulį išvydusio kūdikio, manevras būna trigubas salto su sušukimu: „Opa!“. Bet tai nėra tiesa, kadangi salto būna tik dvigubas – nieko įspūdingo. Norėčiau pabrėžti, kas per dalykas yra baimė, – tai ne tam tikro fizinio kūno baidymasis, bet labiau kokio nors tai VEIKSMO vengimas, kuris galimai turi potencialo mus nuskriausti arba nuliūdinti. Musės baimė yra voro pietūs. Bijoti scenos reiškia bijoti neigiamos žiūrovų reakcijos. Išduosiu paslaptį – žiūrovų reakcija yra kontroliuojama, ją galima nuspėti.

Kai prieš dvejus metus pirmą kartą lipau ant slemo scenos, maždaug numaniau, kokios reakcijos susilauksiu. Buvau pasiruošęs aštrų tekstą, kuriame temos varijavo nuo išprievartavimo iki draugo gimtadienio šventimo. Žiūrovų reakcija buvo visokeriopa, vyravo tam tikras susiskaidymas – vieniems buvo juokinga, kitiems nepatiko jautrios temos satyra. Svarbus dalykas, kuris turi lydėti bet kurį viešai pasirodantį asmenį, yra supratimas, jog savo tekstu neprivaloma patenkinti visos auditorijos, kadangi visi žmonės skirtingai priima ir įsisavina informaciją. Visuomet bus žmonių, kurie susireikšmins, kuriems kas nors nepatiks, – jie nėra autoriaus problema. Sakyčiau, kad tai yra net pliusas, nes retai kas savo tekstu žmones vienu metu paliečia ir teigiamai, ir neigiamai.

Jovaras Kelpšas. Ernesto Lylaus nuotr.

Esu savo tekstus skaitęs Kauno menininkų namuose, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, Šiauliuose prie Rėkyvos ežero ir dailės galerijoje, VDU menų fakulteto kiemelyje, Vilniaus bare „Peronas“… Visko neišvardinsiu, bet visur pastebėdavau esminę problemą – naujokai ant scenos visuomet teisinasi, pasiruošia prakalbas apie tai, kaip jie rašo, kaip jiems nesiseka, kaip vakar mirė tėvas, kaip jį palaidojo, kaip tėvas buvo pagrindinė gyvenimo mūza. Na, gal ne visai apie tai būna prakalbos, bet esmė ta pati – teisinimasis. Čia yra bene didžiausia naujokų klaida. Teisintis reikia tik tada, kai ant scenos nelipi, nes, kai jau sukaupei savyje visą ryžtą pasirodymui, nepasitikėjimą reikia palikti kur nors prie radiatoriaus prirakintą su rūžavais antrankiais.

Taip pat ne visi poetai yra poetais gimę. Va vienas mano scenos draugas, slapyvardžiu Baltazaras, yra fizikas ir ant scenos skaldo tekstus it koks tai filologas. Atrodo tikslieji mokslai lyg ir nesiriša su menais, bet o, brolyti, menas apima viską, net ir tą pačia fiziką. Mano vairavimo instruktorius pasakojo, kad vairuoti irgi yra menas. Dalinuosi Baltazaro mintimis apie pirmus kartus skaitant ant scenos:

Scenos baimė yra aktuali tema, nes paliečia labai pažeidžiamą žmogaus vietą – savivertę. Mano nuomone, scenos bijo tie žmonės, kurie bijo suklysti, kuriems rūpi aplinkinių nuomonė, kurie jaučiasi neverti kitų dėmesio ir laiko.

Šią temą nagrinėjau viename iš savo tekstų: „Statistiškai bijoti mirties yra antra pagal didumą baimė, iškart po kalbėjimo scenoje. Kalbėjimo scenoje!? Iš mano patirties, didžiausia žmogaus baimė turėtų būti svečiuose užkimšti tualetą.“

Pirmi mano tekstai buvo tokie kaip ir daugumos – paauglystės išgyvenimų kratinys, pabarstytas necenzūrine leksika. Laikui bėgant, reikia neleisti tai baimei tave varžyti ir leisti sau kurti originalesnius ir asmeniškesnius tekstus, manau gebėjimas nepasiduoti ir yra skirtumas tarp tų, kurie skaito dažnai, ir tų, kurie vienąkart.

Mano patarimas, norintiems nugalėti scenos baimę, yra požiūrio taško pakeitimas. Visų

pirma: publikos labai skiriasi viena nuo kitos ir tavo kūrinys kartais nepataiko į tos dienos

nuotaiką, tačiau tai nereiškia, kad tekstas blogas. Antra, kol esi ant scenos, tu turi daryti įtaką

publikai, o ne atvirkščiai. Pastebėjau, kad daug naujokų bijo pauzių, bando išsakyti viską greitai,

kad nepamestų žmonių dėmesio. O aš kaip tik darau dideles pauzes, tokio didumo, jog mane dėl to

pašiepia kituose tekstuose. Galbūt paradoksalu, bet kai ilgiau patyli, publika stipriau susikaupę

laukia sekančio žodžio.“

Slemas KMN. Vytauto Paplausko nuotr.

Požiūrio taško keitimas yra išties geras patarimas. Kitaip sakant – išeiti iš savo komforto zonos. Rašydamas tik patogiomis temomis kūrėjas tobulėja lėtai. Kuo labiau išplėsime savo rašymo horizontą – nuo tekstų apie tai, kaip kefyras ir rūgpienis yra vienas ir ne tas pats, iki kvantinės fizikos juokelių – tuo daugiau priemonių įgausim rašydami naujus tekstus. Tačiau čia pamoka ateičiai, kadangi pirmasis kartas ant scenos turėtų būti su tekstais, kurie jums yra patogūs.

Kad ir ant kokios scenos norėtum lipti, visų pirma, patariu savo norimą skaityti tekstą pasirepetuoti gyvai prieš veidrodį. Tokiu būdu žinosi, kaip atrodai skaitydamas, galėsi susidėlioti kūno kalbą: rankų gestikuliacijos yra dažniausias fizinio gesto elementas gyvuose skaitymuose, todėl reikia atrasti laikyseną, kuri bus patogi jūsų rankoms. Pažįstu vieną bičą, kuris skaitydamas visuomet laiko ištiestą pirštą virš galvos lyg būtų koks nors didaktikas ir mokytų liaudį taisyklingai narkotikus vartoti. Namie tai atrodo juokinga, bet tai atsiperka. Išgirsti save garsiai skaitant tekstą yra labai rekomenduotina. Kaip jau minėjo Baltazaras, skaitovai dažniausiai pila savo tekstą taip, kaip po algos pila pijokai. Klausydamiesi savęs galite nustatyti, kur galima padaryti būtinas pauzes, kad klausytojai suprastų svarbiausius teksto akcentus ir galėtų šiek tiek sukramtyti ką tik gautą informaciją. Pats irgi darydavau šią klaidą. Jeigu jūsų tekstas juokingas, padarykit pauzę kai žiūrovai juokiasi.

SVARBIAUSIAS dalykas – turite pasitikėti tekstu, su kuriuo lipate ant scenos. Jeigu kyla abejonių, geriau tekstą tobulinti arba bandyti parašyti naują. Tai gali būti ir pliusas – išanalizuokite kokia teksto vieta jus trikdo ir gilinkitės, kodėl taip yra. Dažniausi indikatoriai yra bijojimas per daug atsiverti, temos subanalėjimas arba nuvertinimas. Tokiais atvejais dera pagalvoti, kokiomis temomis turite daugiausiai informacijos, ką išmanote labiausiai. Apie tai rašyti apsimoka, nes tai jūsų pranašumas. Klausytis skaitovo, kuris žino, apie ką šneka, tampa lengviau ir įdomiau, kadangi žinoma tema priverčia jaustis tvirčiau, tekstas yra artimas. Aišku, čia gali iškilti problema: iš kur žinoti ar tikrai išmanau tam tikrą temą? Na, reikia gerai makaulę su trintuku patrinti – jeigu pasakoji apie savo gyvenimą, manau, jį turėtum išmanyti. Tačiau būna ir kitaip – juk dabar madinga skųstis gyvenimu ir norėti mirti. Jeigu žmonės tikrai taip norėtų mirti, jie nebėgtų nuo manęs, kai aš į juos šaudau. Lengva kaip 4 plius 20. Jeigu tu per vestuves arba laidotuves pradėjai garsiai žagsėti, manau žinai, ką reiškia gėda, ir gali apie tai pajuokauti. Jeigu tavo matematikos mokytojas, kaimynas, auksinė žuvelė arba vietinis chronius pasikorė – sveikinu, žinai ką reiškia netektis, gali apie tai šviesti svietą.

Dar labiau pasigilinsiu, kaip reikia nuspėti žiūrovų reakciją į jūsų tekstą. Pilnai prognozuoti kažko gi neįmanoma – nesam orakulai, bet, kad ir kaip man nepatinka analitinis protas, aš tekstuose pritaikau logiką. Geras tekstas tas, kuris kalba tiek tau pačiam, tiek besiklausančiajam. Auditorija yra tokia pat marga kaip ir skaitytojai, tad tikėtis, kad visi žiūrovai jums prijaus, būtų stipriai naivu. Taip pat nereikia vaikytis tokių temų, kurios, jūsų manymu, galėtų būti aktualios daugumai žmonių, nes aktualu dar nereiškia originalu. Žmonėms patinka gudrūs tekstai, nenuspėjami siužeto vingiai. Tad renkantis, apie ką skaityti, reikia atsižvelgti į tai, ką auditorija pati žino. Pavyzdžiui, viename sleme nugirdau, kaip merginos diskutavo apie tai, jog vos ne kiekvieno renginio metu kažkas būtinai ras kur paminėti cigaretės dūmų skonį. Tai daugeliui toks pažįstamas jausmas, kad klausytis būna skaudu. Vienas atlikėjas Vilniuje šią temą ištransliavo savaip – jis kiekvieną cigarečių brendą sulygino su žmogiškais potyriais arba situacijomis ir tekstas buvo sėkmingas. Jeigu norit pajuokauti, geriausias taikinys esat jūs patys arba jūsų draugai. Tokiu atveju išvengiame peržengti liniją, kur humoras virstų įžeidinėjimais. Buvo čia toks jaunuolis Kaune, kuris visus kitataučius atgal namo norėjo išsiųst, o jo nepalaikančius vatnikais vadino. Jeigu įmanoma sau apšikt galvą, tai jis ją apšiko iki kulnų.

Slemas KMN. Vytauto Paplausko nuotr.

Jauniems žmonėms sakoma, kad mokykla yra antri namai, bet svolačiai jums vis tiek neleidžia laikyt kojų susikėlus ant stalo. O va scena gali patapti namais, ypač jei tokiu būdu atrandi bendraminčių. Man pasisekė, nes per du metus sutikau daug bendraminčių ir bendradvasių, su kuriais gal niekada gyvenime nebūčiau susipažinęs. Kaip drįsti lipti ant scenos? Pasirepetuok patogų tekstą ir ateik be jokių įžangų. Iš vieno karto geros sriubos puodo neišvirsi, bet po kelių kartų susidarysi sau receptą, kurį galėsi tobulinti ir atsikratyti tos nelemtos scenos baimės.

 

Jovaras Kelpšas
Titulinė nuotr. – Ernesto Lylaus

Muziejai kviečia lankytojus virtualiems pasivaikščiojimams
Dėl karantino kultūros įstaigoms užvėrus duris, Lietuvos muziejai siūlo ekspozicijas aplankyti virtualiai. Neišėjęs iš namų šiandien gali nemokamai susipažinti...
„LOKALI: Made in Akademija“: gimusi iš alkio kultūrai
Lapkričio 26 d. Kauno rajono Akademijos miestelyje duris atvers ilgai laukta  šio miestelio bendruomenės savomis rankomis įkurta parduotuvė „LOKALI:...
Naujas Kauno bienalės įvaizdis: simboliu žymės šiuolaikinio meno patirtis (interviu)
„Kauno bienalė“, daugiau kaip du dešimtmečius Kaune organizuojanti vieną didžiausių šiuolaikinio meno festivalių šalyje, keičia savo vizualinį identitetą. Prasidėjusi...
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje laukia paroda apie knygas mažiesiems
Lietuvos švietimo istorijos muziejus (Vytauto pr. 52, Kaunas) parengė parodą „Knygelė nekaltoji arba visu greičiu pirmyn į šviesųjį rytojų“....
Muziejai kviečia lankytojus virtualiems pasivaikščiojimams
Dėl karantino kultūros įstaigoms užvėrus duris, Lietuvos muziejai siūlo ekspozicijas aplankyti virtualiai. Neišėjęs iš namų šiandien gali nemokamai susipažinti...
„LOKALI: Made in Akademija“: gimusi iš alkio kultūrai
Lapkričio 26 d. Kauno rajono Akademijos miestelyje duris atvers ilgai laukta  šio miestelio bendruomenės savomis rankomis įkurta parduotuvė „LOKALI:...
Naujas Kauno bienalės įvaizdis: simboliu žymės šiuolaikinio meno patirtis (interviu)
„Kauno bienalė“, daugiau kaip du dešimtmečius Kaune organizuojanti vieną didžiausių šiuolaikinio meno festivalių šalyje, keičia savo vizualinį identitetą. Prasidėjusi...
Lietuvos švietimo istorijos muziejuje laukia paroda apie knygas mažiesiems
Lietuvos švietimo istorijos muziejus (Vytauto pr. 52, Kaunas) parengė parodą „Knygelė nekaltoji arba visu greičiu pirmyn į šviesųjį rytojų“....
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia