Jovaras Kelpšas. Iš ko gimsta tekstas?

Kauno menininkų namuose šiuo metu praktiką atlieka slemeris Jovaras Kelpšas. Vienas jo ėjimų – trijų straipsnių ciklas. Šis – antrasis, pirmąjį rasite čia. Kaip sako Jovaras, straipsnių serijos pagrindinė užduotis – paskatinti žmones rašyti ir išbandyti savo jėgas ant scenos: „Tai miksas tarp humoro ir asmeniškų patarimų, kurie buvo sukaupti per kelis metus slemo ir poezijos renginių dalyvavimo ir varžymosi. Kiekvienas straipsnis apima savitą problemą (scenos baimė, idėjų sausra ir tabu griovimas) bei pateikia jai sprendimų remiantis autoriaus patirtimi.“ 

Iš ko gimsta tekstas? Kodėl tekstas turi gimti? Gal tekstas tiesiog turi išsiperėti? Sakoma:

„jeigu tėvas stalius, tai sūnus bus medinis“. O kas taip sako? Tik vestuvių vedėjai! Tik žodžių šarlatanai! Tik šio neaiškaus straipsnio autorius! Na, vestuvių čia neiškelsiu, bet Idėją ištekinti už Teksto aš paskatinsiu. Jeigu Idėja laužysis – nieks per galvą neduos, todėl sveiki atvykę į modernias piršlybas.

Nėra kažkokios realios ir apibrėžtos formulės, kurios besilaikant į mūsų smegeninę pasibelstų idėja rašliavai. Man net ne gaila, kad tokios formulės nėra, nes kitaip nebūtų jokio džiaugsmo rašyti. Būtent džiaugsmo rašyme ir reikėtų siekti, tai turėtų būti kiekvieno teksto pagrindas – autoriaus emocija rašant. Žinoma, rašant apie tragiškus dalykus, kaip motinos mirtis, pasibaigęs tualetinis popierius arba žinia, kad jūsų kambario kibiras yra kiauras ir dabar negalėsite plauti grindų, nėra linksma. Noras pasidalinti dramatišku gyvenimo siužetu veikia kaip terapija, todėl, galima sakyti, kad net liūdnos istorijos autoriui atsiliepia teigiamai. Man patinka rašyti groteskiškomis temomis, nes mano realiame gyvenime to trūksta, todėl patinka pagyventi bent savo rašomoje istorijoje. Laikau save laimingu žmogumi, tai mane skatina klausytis sunkios muzikos. Nors negaliu pilnai jausti to, kas per tokią muziką yra transliuojama, bet galiu mėgautis. Iš to grįžtu prie rašymo džiaugsmo. Kiekvieno teksto dievas yra jo autorius.

Galima susidurti su tokia problema: „Apie ką man rašyti? Viskas pasaulyje jau yra parašyta.“ Taip pat visi gyvenimai taps nugyventais, tai galim visi apsirengt teletabių kostiumais ir hebrajiškai skanduoti Skrajojančiam Spageti Monstrui( tai tikra religija – pastafarizmas), nes nieko naujo gyvenime jau nebenuveiksim. Priešingai, aš kaip tik manau, jog dabar įmanoma rašyti apie bet ką. Fantazija visiškai neturi ribų, todėl tekstas bet kokiu atveju gali būti įdomus, net jei žmogus savo gyvenimą laiko pastoviu ir nekupinu staigmenų. Visuomet galima savo vaizduotėje nukarpyti kaimynams visus pirštus ir patrumpinti balso stygas už keliamą triukšmą bei tekste paaiškinti savo motyvus, bet kartais tų motyvų net ir nereikia. Nereikia metraščių, kad gebėtume aprašyti kunigaikštį Gediminą. Paprasčiausiai paimkit šitą bičą, įmeskim į dabartį ir šiuolaikinis Gedas jau šoka pramoginius šokius. Todėl, kaip labai gerą rašymo pratimą, siūlau parsisiųsti programėlę „PerMinute“. Ten galima rašyti apie bet kokį istorinį ar literatūrinį veikėją pagal nūdienos aktualijas ir taip tobulinti tiek rašymo, tiek idėjų generavimo įgūdžius.

Tai kaip gimsta ta teksto idėja? Atsakymas nėra labai tenkinantis. Čia tas pats kaip amžinas klausimas – kodėl višta perėjo per kelią? Gali tik spėlioti, nes nežinai vištos motyvų, o jinai tik juokiasi iš tavęs ir lieki durniaus vietoj. Kai neišgirsdavau savo mamos ir paklausdavau: „Kur?“, tai gudruolė atsakydavo: „Kur vištos daro pur pur“. Ši mistiška vieta irgi yra visiškai neįsivaizduojama ir kažkas lieka kvailio pozicijoj. Atsakymas į teksto idėjos gimimą toks – kasdienybės išdaigos.

Specialiai iš savęs teksto prievartauti nereikia, nes tuomet rezultatas nebus tenkinantis. Man pačiam idėjos ateina, kai, pavyzdžiui, einu kur nors su tikslu ir turiu laiko apmąstymams. Minčių srautas nesustoja ir imu gilintis į smulkmenas, tada kartais užčiuopiu kokią nors idėją. Draugai papasakojo istoriją apie nejaukų susitikimą su vienu kentu, kuris stereotipiškai atitinka blogas vyriško charakterio ydas. Tai mane paskatino sukurti tekstą apie toksišką vyriškumą, kadangi norėjau pašiepti tokio žmogaus tipą.

Tekstai lengviau kyla iš didaktinės idėjos. Tai nereiškia, kad visi tekstai turi turėti kažkokį pamokymą. Labiau turiu omenyje moralės klausimus. Jeigu žinau, kokią žinutę noriu paskleisti į viešumą, man tereikia aplink tą idėją sulipdyti tekstą. Pavyzdžiui, savo tekstuose išsižadėjau gėdos jausmo, todėl skatindamas mesti per bortą šią emociją parašiau tekstą apie savo gėdingus gyvenimo momentus. Jų būna gausybė, dėl to rašytojai gali juos sau išsirankioti pagal atvirumo lygį. Suprantu, kad ne visi nori atvirauti ir čia kyla didis meno klausimas – ar galima atskirti meno kūrinį nuo jo kūrėjo? Ir taip ir ne. Kūrinys visiškai gali egzistuoti be autoriaus, bet žinant, kas yra kūrinio autorius keičiasi pats kūrinio interpretavimas. Aš mėgstu atvirauti, nes suprantu, kur yra ta sveiko proto linija ir manęs dar niekas nepakrikštys atrofavusiu individu.

Šventai laikausi įsitikinimo, kad visas menas yra laisvas žodis, todėl bet kokia rašliava turi  savo teises būti parašyta, kaip autorius nori. Man nepatinka formalumai ir bendrinė kalba. Jeigu esi kilęs iš Šiaulių, tai turi normaliai kalbėt. O normaliai, tai reiškia originaliai. Tas pats ir su visom tarmėm ir šnektom. Labai ilgą laiką saugojau sau poeziją nuo balto eiliavimo, nes tikėjau į rimą. O Rimas buvo rimtas gezas ir man, bandžiusiam pabėgti nuo jo, taukštelėdavo su gargalio bonke per kramę ir niekaip aš to balto eiliavimo nerasdavau. Turėjau gerokai užjudėt su Rimu, kad jis mane paleistų iš savo betoninių gniaužtų. Galėjau palikti kanoną nuošaly ir formos laisvė įžiebė didesnę kūrybiškumo liepsną.

Tekstui išvysti dienos šviesą gali padėti žanrai. Žanras nėra tekstui būtinas, kadangi etiketės tegul parduotuvėse lieka etiketėm, bet žanras iš karto nusako kokia atmosfera dominuos kūrinyje ir galima į tai kabintis. Man labai patinka Gotikos žanras, todėl esu rašęs apie vampyrus, pragarą, demonus, religiją ir antis. Manau, kad būtent antys ir sugalvojo visą Gotikos epochą.

Pažvelgę į anties akis regėsit amžinąjį nusidėjimą. Ančių dievas Jakvakas taip pat pataria paeksperimentuoti ne tik su žanrais, bet ir su teksto forma. Tekstas gali būti greitai arba lėtai skaitomas, literatūrinis arba kalbinis, galima atsisakyti skyrybos ženklų arba visas raides RAŠYTI DIDŽIOSIOMIS, NES TADA ATRODO, KAD ESI AGRESYVUS ŽMOGUS IR SAVO LAISVALAIKIU MĖGSTI PARĖKAUT kartais.

Nors kartais absoliuti laisvė kaip tik padeda žmones į rašytojo bloko kampelį, kur esant visom galimybėm tekstas niekada nekils. Tokiu atveju savo laisvę reikia limituoti ir taip žadinti kūrybiškumą. Kaip koks mokyklos renginių fenomenas, kur visoms klasėms padalina po raktažodį ir paprašo su juo parašyti ketureilį. Va tada pasireiškia kai kurių klasiokų IQ lygis. Juos tik į avių bendruomenę būtų galima adaptuot ir tai jie ten nebūtų patys šviesiausi protai. Pati raktažodžio idėja, aišku, gera, nes tuomet atsiranda užduoties rėmai. Lygiai taip pat gali padėti ir laisvas rašymas. Tai pratimas, kai rašantysis nusistato tam tikrą laiką, kaip 5 ar 10 minučių, ir nesustodamas rašo iki laiko pabaigos. Taip yra atveriamas pasąmonės srautas ir rezultatas gali parodyti apie ką būtų galima rašyti, kadangi tos mintys jau yra mūsų galvoje. Nebent žmogus visiškai nesugalvojo ką per tą laiką nesustojant reikėjo rašyti ir visas jo tekstas yra vienas ir tas pats žodis – Paksas Paksas Paksas Paksas.

Įkvėpimas yra neatsiejama kūrybos dalis. Ar tikrai? Mano scenos draugas iš Vilniaus, Martynas, galėtų tam paprieštarauti. Mes susipažinom per vieną iš kasmėnesinių slemo vakarų Vilniuje. Tiek tą vakarą, tiek per visus kitus susitikimus žaviuosi konstruktyviais Martyno tekstais. Jo tekstai man panašūs į gerai sudėliotus kaladėlių komplektus, kadangi skirtingos teksto detalės neiškraipo teksto, bet priešingai – jį papuošia ir išgrynina idėją. Štai ką Martynas turi pasakyti apie teksto kūrimo procesą:

Aš netikiu įkvėpimu ir poetiniais polėkiais. Šitos idėjos ne ydingos, bet tikrai velkasi iš per senų laikų. Būna dienų, kai daugiau ar mažiau tingi, kai geriau ar blogiau miegojai, bet kažko žymiai sudėtingesnio – turbūt nelabai. Neieškočiau auksinio laiko ir aplinkybių, kuomet idėja tiesiog neskausmingai išslys į tekstą taip, jog net nepastebėsi kaip tai įvyko. Vidutinė gyvenimo trukmė per trumpa tokiam laukimui, tai neprotinga. Man atrodo reikalingas yra susikaupimas ir ryžtas pasiskirti sau laiką, prisėsti ir tvarkyti šitai kaip bet kurį kitą darbą. Nes iš esmės tai yra darbas. Smegenų užduotis, problem solving’as, kuriam reikia disciplinos ir stoiškumo. Gal daug kas pasakytų, jog žvelgimas į rašymą lyg į uždavinių sprendimą redukuoja pačią rašymo patirtį, bet aš nesutinku. Nereikia įsivaizduoti, kad taip iš savęs atimame džiaugsmą ir jaudulį, įtampą.

Uždavinius spręsti smagu, mes žmonės mėgstam galvosūkius. Tiek idėjų generavimas, tiek jų konstravimas į formas yra mūsų protams natūrali ir priimtina užduotis. Pats stengiuosi nesibaiminti pradėti kad ir kiek mechaniškai, per jėgą. Dažniausiai išsirašau lenteles, punktelius, pasigaminu kokią schemą, prisirašau komentarų. Lietuvių mokytojos nemelavo, kai siūlė susidėt planą prieš rašant rašinius. Ir nesi joks blogietis, niekinantis kūrybą, jeigu taip padarai. Esi taktiškas kūrėjas.

V. Paplausko nuotr.

Tekstas gimsta iš nieko! Niekas yra biologinis teksto tėvas! Ne, tai nereiškia, kad Niekas turi mokėti alimentus! Šiais laikais mes turime žodį batareikos, tai palikim elementus ramybėje. Taip pat visuose Šiaulių autobusuose viena stotelė yra klaidingai įgarsinta. Elektros tinklų stotelė patampa alektros tinklų stotele. Kodėl? Nes mes esam rimti ir kalbėt reik normaliai! Pabaigai dalinuosi vienu savo trumpu tekstu, kurį parašiau „PerMinute“ programėlei.

Nihilistas Antanas Garšva

Antanas labai norėjo nusižudyti, net labiau nei valgyti ar šikti. Jis kasdien galvodavo apie smagiausius būdus ceremonijai atlikti, bet nesugebėdavo tam vietos išsirinkti. „Na, jeigu iki savaitės galo nesugalvosiu, visada galiu persirėžti gerklę per giminių susitikimą“, – galvojo sau Antanas. „Iki to laiko reikės paieškoti tinkamos socialinės situacijos“.

Nuėjo Antanas į „Lidlą“ ir pasiėmė pora butelių valiklių su skirtingomis spalvomis. Tos ryškios žalios ir raudonos valiklių spalvos visada atrodydavo labai skaniai. Prie kasos darbuotoja:

– Sveiki, matau daug valymo nusimato.

– Ne, aš tiesiog noriu mirti.

Nejauki tyla ir susimokėjimo procesas įvykdytas.

Kodėl nėra jokio normalaus atsakymo į frazę noriu mirti? Žmonės arba žers tau patarimų apie tai, ko visiškai neišmano arba šiuolaikinis jaunimas atsakys: „jo, aš irgi“, galvodami, kad tai labai juokinga, bet jeigu vidury nakties tą jaunimą užsivytum su peiliu, tėvo šlepete arba lego kaladėle, jie vis tiek klyktų ir skuostų kuo toliau. Tai yra labai apgailėtina.

Praėjo savaitė ir Antanas nuvarė į giminės balių. Apžvelgęs salę Garšva suprato, kad auditorija susirinko labai tinkama: senyvo amžiaus babulytės, kauštelėję diedukai, mažamečiai vaikai ir daugiavaikės motinos su neaiškaus profilio vyrais. Jeigu jis staigiai imtų ir nusižudytų su kompoto šaukštu, tai beveik visi čia esantys gautų traumą. Tik staiga žvilgsnis į grindis ir Antano veidas šoke:

– Ne! Aš ant 15 eurų kilimo sau gyvybės tikrai nežadu atimti, jie turės labiau pasistengti.

 

Jovaras Kelpšas
V. Paplausko nuotr.

kmn.lt 

Miesto taryba pritarė M. Petrausko scenos meno mokyklos steigimui
Oficialu: Kauno miesto tarybai pritarus, mieste bus įsteigta M. Petrausko scenos meno mokykla. Viena įstaiga sujungs Kauno vaikų ir...
Maršrutas balandžio 20–25 dienoms
ANTRADIENIS, 04 20 Interaktyvus soc. tinklų spektaklis „Mirgėjimas“, 19:30 Online „Mirgėjimas“ – unikalus meninis vyksmas feisbuke. Jis kviečia žiūrovus...
Susipažinkite su 11 idėjų pirmajam lietuviškam filmui įamžinti (Kaune iškils naujas akcentas)
Augančią „Kauno akcentų“ ekspoziciją po atviru dangumi netrukus papildys dar vienas kūrinys, papuošiantis Laisvės alėją. Jis skirtas pažymėti 90...
Artėjančios „VDU kultūros dienos“ – ir virtualiai, ir lauke
2021 balandžio 26–30 dienomis VDU Menų fakultetas organizuoja tradicinį visuomenei skirtą renginį „VDU kultūros dienos“. Jau penktus metus vyksiantis...
Miesto taryba pritarė M. Petrausko scenos meno mokyklos steigimui
Oficialu: Kauno miesto tarybai pritarus, mieste bus įsteigta M. Petrausko scenos meno mokykla. Viena įstaiga sujungs Kauno vaikų ir...
Maršrutas balandžio 20–25 dienoms
ANTRADIENIS, 04 20 Interaktyvus soc. tinklų spektaklis „Mirgėjimas“, 19:30 Online „Mirgėjimas“ – unikalus meninis vyksmas feisbuke. Jis kviečia žiūrovus...
Susipažinkite su 11 idėjų pirmajam lietuviškam filmui įamžinti (Kaune iškils naujas akcentas)
Augančią „Kauno akcentų“ ekspoziciją po atviru dangumi netrukus papildys dar vienas kūrinys, papuošiantis Laisvės alėją. Jis skirtas pažymėti 90...
Artėjančios „VDU kultūros dienos“ – ir virtualiai, ir lauke
2021 balandžio 26–30 dienomis VDU Menų fakultetas organizuoja tradicinį visuomenei skirtą renginį „VDU kultūros dienos“. Jau penktus metus vyksiantis...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia