Jonas, Jokūbas ir Tomas Šinkūnas (interviu)

Pandemijos akivaizdoje būriai optimistų yra įsitikinę, jog pamažu pradėsime pasaulį matyti kiek kitaip: į savas problemas žvelgsime lyg į bendras, o į visuomenę – kaip į daugybę asmenų, konkuruojančių dėl kolektyvinės gerovės. Žinoma, yra ir kritikų, tyrinėjančių katastrofas bei dėmesį skiriančių visiems, kurie gali suklupti ir suklysti. Bet ar ne visuomet kiekviena nelaimė buvo skirtinga ir praradimas egzistavo greta laimėjimo? Apie nūdieną laiškais besišnekučiuodama su Tomu Šinkūnu, išskirtinai filosofinių knygų leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ vadovu, mintyse nenutraukiamai mąsčiau apie kiek kitokio pasaulio, į kurį greit įžengsime, kontūrus. Juos iš įvairiausių perspektyvų ir pamėginome aptarti. Tomas šiuo metu gyvena Vilniuje, bet studijavo filosofiją Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, o jam dėstė Viktoras Bachmetjevas. Nuo čia ir reikėtų pradėti. 

Galbūt informatyvus čia būtų Kierkegaard’o požiūris, kad išorinis pasaulis nėra svarbus – svarbiausia yra sielos iš(si)gelbėjimas. Pasak autoriaus, didžioji dauguma žmonių gyvena absoliučiame nežinojime, kas jie yra. Šiandien tai galioja ir mums. 

Galbūt žinote, kaip 2015 m. Viktorui Bachmetjevui kilo mintis įkurti leidyklą „Jonas ir Jokūbas“, leidžiančią filosofines knygas?

Be pavienių iniciatyvų, nuo 2011 m. filosofinių knygų leidyba Lietuvoje buvo sustojusi. Leidyklos įkūrimu norėta parodyti, kad filosofija nėra mirusi ir kad yra žmonių, kuriems jos reikia. O Viktoras turėjo labai ryškią viziją leisti gražias, geras ir teisingas knygas. Dalį tos vizijos vystome toliau.

Kodėl tik dalį?

Ne visos knygos, kurias leidžiame dabar, yra teisingos. Tikriausiai net nėra būtinos. Jų tikslas kiek mažiau apibrėžtas. Apskritai knygų leidyba man primena bandymą rasti šviesos jungiklį tamsiame kambaryje. Filosofinių knygų atvejis yra šiek tiek kitoks, nes šviesa paprasčiausiai neveikia.

Ar dar buvo kokių didesnių pokyčių per šiuos penkerius leidyklos gyvavimo metus?

Pradėjome leisti filosofines knygas vaikams ir tapome tarptautine leidykla (išleidome originalių filosofinių kūrinių anglų kalba). Bet turbūt svarbiausias pokytis yra tai, jog po truputį tampame daugiau negu leidykla. Jau seniai turime sugalvoję aibę dalykų, kurie ilgainiui turėtų pakeisti bei suformuluoti Lietuvoje naują filosofinį landšaftą, tačiau tai paslaptis, todėl garsiai įvardyti šiuo metu, deja, negalime. 

Kuo dabar gyvena leidykla?

Šiuo metu – nerimu. Artėjame prie Søreno Kierkegaard’o knygos „Nerimo sąvoka“ išleidimo (knyga jau išleista, – red. past.). Jausmas svaiginantis: visai kaip knygoje, stovime ant bedugnės krašto ir bijome nukristi, bet tuo pačiu metu kažkas viduje mums liepia šokti. Nors atrodo, jog knygų leidyboje adrenalino mažai, tačiau panašus jausmas aplanko su kiekviena knyga.

O visomis kitomis prasmėmis virusas mūsų nepalietė. Filosofinės knygos yra išrinktųjų, pamišėlių ir kankinių reikalas, todėl menkais pardavimais nesiskundžiame. 

Kokias knygas iš jūsų asortimento skaitytojai aktyviau renkasi pandemijos akivaizdoje?

Tiesą pasakius – jokių. Neturime literatūros, kuri būtų aktuali šioje situacijoje. Galime parekomenduoti knygų žmonėms, kurie nori suvokti humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje, susipažinti su tyliojo pamišimo samprata ar radikaliai kitaip pažvelgti į tai, kas yra filosofija.

Kaip ir sakiau, filosofijos knygos dažniausiai nėra tas objektas, kurį žmonės perka dėl išorinių aplinkybių. Atsiradus klausimui, ieškomas platesnis, negu paties žmogaus žinios, atsakymas. Žinoma, yra pirkėjų, kurie perka knygas todėl, kad jos gražiai atrodo. Dieve, padėk jiems. 

Žmonija dabar susiduria su turbūt didžiausia mūsų kartos krize. Galvodami apie sprendimus bei alternatyvas dažnai klausiame savęs, kokiame pasaulyje gyvensime audrai atsitraukus. Kaip jūs matote šią situaciją? Ar tikite, jog tai smarkiai pakeis mūsų suvokimą apie kasdienius dalykus?

Visgi sakyčiau, jog mūsų kartai tai antra krizė – ankstesnė buvo 2008 m., kai pasaulį netikėtai užklupo finansinė krizė. Po to pasaulis pasikeitė, bet pamoka nebuvo išmokta. Šiandien, žinoma, ne bankų godumas atvedė mus į šią situaciją, o paprasčiausias santykis su gamta. Kažkas buvo išreiškęs ekologinius nuogąstavimus, kad per daug kišamės į gamtinius procesus: kertame medžius, griauname ekosistemas ir valgome neaiškų maistą, todėl gamta mums grąžina skolą. Taip toli neičiau. Per pastaruosius 70 metų žmonija pamiršo, kas yra badas ar katastrofa, todėl nenuostabu, kad filosofija tapo prestižo dalyku. Tik ne Lietuvoje, žinoma. Todėl dabar menkus dalykus esame linkę pervertinti, o tuo pat metu vykstančius tektoninius lūžius pramiegame.

Atėjusi krizė išryškino ir didžiulę nelygybę, todėl mažiausiai ji naudinga demokratijai. Jau ir taip įsisiūbavę demokratijos ardymo procesai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vengrijoje bei Lenkijoje tik greitės. Nuolatinis dėmesio nukreipimas, melagystės, kitų kaltinimas bei nesantaika yra įsigalėję, todėl krizė – puikus būdas nukreipti dėmesį nuo esminių procesų. Galima sakyti, jog šiandienės technologijos niekuo nesiskiria nuo melo formavimo procesų, naudotų prieš 100 metų. Žmogaus prigimtis ta pati. Roland’as Breeur savo knygoje „Lies – Imposture – Stupidity“ apie tai ir kalba: šiandien tiesa yra menkavertė, o melas – stiprus.

Nuo to pabėgti galima mažiau sekant kitus (ne tik feisbuke). Kaip sakė Kierkegaard’as, žmogus gali būti atrandamas tik tampant sąmoningam, suprantant save per refleksiją. Betarpiškas santykis su aplinka daro mus aplinkos bei mūsų pačių įkaitais.

Estų kompozitorius Arvo Pärtas kaip tik neseniai interviu teigė, jog tai, su kuo kiekvienas susiduriame šiandien, parodė, jog žmonija yra vienas organizmas, o žmogaus egzistavimas yra įmanomas tik santykyje su kitomis gyvomis būtybėmis. Kaip tai interpretuotų „Jonas ir Jokūbas“ leidžiami autoriai?

Knygose, kurias esame išleidę, nėra tiesiogiai kalbama apie žmogų ir gamtą. Pavyzdžiui, Platonui, Descartes’ui, Levinui ir kitiems svarbiausia visgi buvo žmogus, jo sielos likimas. 

Galbūt informatyvus čia būtų Kierkegaard’o požiūris, kad išorinis pasaulis nėra svarbus – svarbiausia yra sielos iš(si)gelbėjimas. Pasak autoriaus, didžioji dauguma žmonių gyvena absoliučiame nežinojime, kas jie yra. Šiandien tai galioja ir mums. 

Viena iš krizės pamokų galėtų būti bendra žmonių emocijų galia, padedanti įgyvendinti radikalius pokyčius, siekiant pristabdyti pandemiją kolektyvine sąmone. Kaip manote, ar tai pagelbėtų?

Keblus klausimas. Emocijos iki pat XVI a. buvo laikomos iš esmės ydingu dalyku žmogaus gyvenime. Dauguma filosofų teigė, kad jeigu žmogų valdo aistros ar emocijos, vadinasi, žmogus niekuo nesiskiria nuo gyvulio. Galbūt tik XX a. pradžioje buvo mėginama šį požiūrį sušvelninti teigiant, jog emocijos savyje neša tam tikrą žinojimą, kuris nėra tiesiogiai prieinamas mūsų protui. Turinį (pyktį, meilę, pavydą, padėką ir pan.) reikia ne suprasti, o pajusti. Tačiau nevaldomos emocijos gali atnešti daugiau neigiamų pasekmių, todėl reikia jas pažaboti protu bei suteikti tikslą.

Kalbant apie žmonių emocijų galią bei radikalius pokyčius, iškart galvoju apie pasinaudojimą žmonių emocijomis, kurios nuvedė tautas prie didžiųjų pasaulio kataklizmų. Kita vertus, šiandienos apsišvietusi visuomenė geba sąmoningai suvokti viruso sklidimo principą ir atsakingai kartu reaguoti. Įvedus emociją, galima labai greitai nueiti prie principo „daugiau galios, mažiau laisvių“. Net neabejoju, jog ne viena valstybė tokiu keliu ir pasuks.

O kaip teigiamai, jūsų nuomone, kiekvieną iš mūsų gali paveikti šiandieniai apribojimai? 

Esminė pamoka – paprasčiausia ir nuoširdžiausia forma išmokti būti su pačiu savimi.

Vienas to atspalvis galėtų pasireikšti permąstant informacinių technologijų ir žmogaus ryšį: kiek laisvių šiandien atiduodame internetui; ar yra dalykų, kurių internetas apie mus nežino; ką veikčiau, jeigu šalyje dingtų internetas.

Bet tai yra tam tikros asketiškos buvimo formos ir ne kiekvienas su jomis susitaikys. Žmogus juk yra laisvas visomis prasmėmis.

Grįžkime prie leidyklos. Kas krizės situacijoje leidyklai padeda išlaikyti sąmoningumą?

Sąmoningumo išlaikymui labiausiai galėtų padėti Platono dialogas „Charmidas“. Jame kalbama apie tai, kas yra santūrumas (sōphrosynē). Dialogas, žinoma, prasideda komiškai – draugų kompanijoje Charmidas skundžiasi, kad jam skauda galvą. Atsitiktinai pro šalį einantis Sokratas pakviečiamas padėti Charmidui surasti vaistų nuo galvos skausmo. Iš esmės, tai dialogas apie proto sveikumą bei blaivumą, kuriame pateikiami šeši sōphrosynē apibrėžimai: sōphrosynē kaip ramumas, drovumas ar užsiėmimas savo reikalais, kaip darymas gera, savęs pažinimas ir pažinimo pažinimas. Taigi žmogus žino tai, ką jis pats žino, ir tai, ko nežino. Tai veda žmogų prie darbų, kuriuos jis žino galįs atlikti, ir prie darbų, nuo kurių skauda galvą. 

Kokią knygą iš „Jonas ir Jokūbas“ knygų sąrašo pasiūlytumėte mūsų skaitytojams ir kodėl?

Pasiūlyčiau Nerijaus Mileriaus „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“. Šioje knygoje nagrinėjama prievarta metakine, kuriame aptariami M. Antonioni, S. Kubricko, M. Haneke’s bei A. Amenábaro kino kūriniai ir jų vizualizuotos kinematografinės prievartos formos. Ši knyga leidžia mums į save pažiūrėti per prievartos prizmę. Gan vertingas dalykas, turint omenyje, kaip puikiai sugebėjome eliminuoti skausmą iš savo kasdienybės.

Drąsesniems ir labiau filosofijos ištroškusiems siūlyčiau Deleuze’o ir Guattari „Kas yra filosofija?“. Labai sudėtinga knyga, kurioje pristatomas radikaliai kitoks požiūris į filosofiją.

 

jonasirjokubas.lt 

Monika Balčiauskaitė
Kipro Štreimikio nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gegužės nr. „Kolektyvinė sąmonė“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja“ (pokalbis apie Sausio įvykius)
Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė...
Suomė Aino ir kiniškas stulpas (viešnagė šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“)
„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria...
Ne tik „kalbančių galvų“ žanras. Pokalbis su su dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ kuratoriais
Prieš beveik porą metų Kauno menininkų namų repertuare buvo galima išvysti pirmąjį  dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ renginį –...
„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“
„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger) Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant...
„Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja“ (pokalbis apie Sausio įvykius)
Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė...
Suomė Aino ir kiniškas stulpas (viešnagė šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“)
„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria...
Ne tik „kalbančių galvų“ žanras. Pokalbis su su dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ kuratoriais
Prieš beveik porą metų Kauno menininkų namų repertuare buvo galima išvysti pirmąjį  dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ renginį –...
„Kosmos Theatre“: „Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių“
„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger) Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia