(Iš)tverti miestą

Eidama tvoromis aptvarstyta Laisvės alėja, naviguodama, regis, nesibaigiančias plastines operacijas dešimtimis skaičiuojančiomis miesto centro gatvėmis, tyrinėju, kaip specifiškai sukonstruotos judėjimo trajektorijos, atveriant arba užtveriant tam tikrus kelio segmentus, keičia ne tik erdvę bei mano judėjimo greitį, bet ir santykį tarp visų, dalyvaujančių šios komplikuotos erdvės patyrime. Nesibaigiantis kliūčių ruožas paprastai virsta vidine irzla, kurios garsinį foną kuria nesibaigiantis aritmiškas ekskavatorių, sunkvežimių, keltuvų, lyginimo aparatų, per žvyrą braukiamų metalinių įrankių polilogas. 

Vaikščiodama po (šį) miestą pastaruosius pusantrų metų, tyčia arba ne, vertinu jo prieinamumą ir tvarumą. Šiuodu aspektus matuoju kūnu – patogiu įrankiu suvokti miesto struktūras, ir fizines, ir socialines. Matuodama(si) drauge susikuriu savo miestą – kaip kiekviena(s) juo žengianti(s). Ši struktūra kiekvienai(-m) mūsų yra daugiau nei per skirtingus erdvėlaikius nusidriekiantis vencloviškas alėjų tinklas, daugiau nei radauskiškas miestas iš „nakt[ų], metal[o] ir minios“. Kiekvienu žingsniu šią erdvę matuojame ir nesąmoningai bandome nusavinti. Viename mieste susikuriame ištisus miestus, kuriuos formuoja persidengiančios mikrosituacijos: reginiai, kvapai, prisilietimai, visas asmeninių patyrimų tinklas. Apraizgiusios fizines urbanistines struktūras, būtent istorijos yra tikrieji, nors ir nematomi, patirtiniai mūsų miestai. 

Patirtiniai miestai neretai prasilenkia su diskursyviniais – taip pavadinčiau miesto idėjas, kurios yra parduodamos viešojo transporto ekranuose, plakatuose ir rinkimų kampanijose. Diskursyvusis miestas siūlo augimą, naujoves ir šviesių skandinaviško dizaino spalvų ateitį. Patirtinis miestas nusidriekia nuo vilnones kojines parduodančios močiutės rankų prie „pilies“ iki elgetos, kurį kaskart sutinku šalia dar vieno stiklinio verslo centro, augančio greta gelžbetoninės pramogų sostinės, statybinės tvoros, iki šiugždančio įrudenėjusio Ramybės parko, o pro jį – iki nekintamu ritmu jau kokius trisdešimt metų gyvenančio stoties turgaus laidotuvių vainikų tako. Patirtiniuose miestuose susitelkia daug kas, kas netelpa į „šiuolaikiško“ miesto apibrėžtis. Patirtiniuose miestuose reikia senų medžių ir pievos palei upę, kurią diskursyvusis miestas paaukotų „transporto pralaidumo“ vardan. 

Algirdo Čiukšio nuotr.

Galvoti apie miestą kaip apie vietą, tinkamą (iš)gyventi, reiškia galvoti apie miestą kaip apie (tvarų) organizmą ir vientisą ekosistemą. Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad patirti miestinę erdvę kaip vientisą – įtraukiančią, įgalinančią, saugią – yra rezervuota tik tiems, kurie gali šią patirtį sau leisti. Tokią patirtį riboja daug mažų dalykų: nuo tų pačių pertvarų ir išvagotų šaligatvių, miesto saugumo kontrolės sistemų, estetinių simbolinę galią deklaruojančių urbanistikos elementų, jau minėtųjų diskursyviųjų strategijų, politinių sprendimų, kaip ir kas turės teisę perimti nenaudojamas erdves, iki didesnių miesto formavimo strategijų, kuriomis iš tam tikrų erdvių tarsi-visai-natūraliai „išvalomi“ vieni, idant jos būtų paskirtos kitiems, paprastai mokesniems, rezidentams. 

Tačiau „[e]rdvę kuria socialiniai santykiai, kurie savo ruožtu susikuria skirtingose erdvės reikšmių apibrėžtyse <…>“, – rašo antropologė Setha Low, tyrinėjanti erdvę ir vietą, miestus, viešąsias erdves ir mus, žmones, jose. Tai reiškia, kad veiksmas abipusis: tam tikrose erdvėse formuojasi tam tikri santykiai, tačiau ir šie savo ruožtu formuoja erdves, kuriose tarpsta. (Ap)ribojimo ir (ati)tvėrimo veiksmai, fiziniai ir nefiziniai, tampa įmanomi visuomenėje, kurioje izoliuotas judesys tampa svarbesnis už judesių visumą ir už judesio poveikį visai judesių sekai. Tie patys ribojimo veiksmai – atskirties veiksmai – taipgi įmanomi rizikos visuomenėje, kurioje mūsų reakcijos kyla iš nuojautų, o jas skatina nedekonstruoti politiniai naratyvai. Nuojautas ir nuotaikas sukelti yra lengviau nei įtikinti faktiniais priežasčių ir pasekmių duomenimis – tą puikiai matome pastaraisiais metais vykstančiuose klimato kaitos aktyvizmo ir kritikos susirėmimuose. 

Siekiant tvarumo, turbūt visų pirma derėtų pradėti nuo suvokimo, kad skirtys tarp manęs ir kito(s) yra sukonstruotos.

Kas turi teisę į miestą? – klausė Henri Lefebvre dar 1968 m. Stiklinės struktūros, sugeriančios ir atspindinčios kaitrą, menkstantys žalieji plotai, besiplečiančios kelių infrastruktūros, regis, indikuotų vieną atsakymą, o klimato teisingumo reikalaujanti, kol kas neskaitlinga, „Fridays for Future“ dalyvių eisena – ką kita. Norėčiau, kad (taikaus) pasipriešinimo veiksmai komodifikuotose urbanistinėse erdvėse – čia ir visur – reikštų naują judesį, kuris susieja įvairius tvarumo lygmenis. Tvarumas, arba tvermė, anot kažkurio lietuvių kalbos žodyno, yra stiprumas, tvirtumas, ir šiame kontekste laikysiu, kad tai dar ir fizinė bei dvasinė kategorija. Siekiant tvarumo, turbūt visų pirma derėtų pradėti nuo suvokimo, kad skirtys tarp manęs ir kito(s) yra sukonstruotos, kad socialinės atskirties ir ekologijos klausimai yra viena ir tas pat, nes ir vieni, ir kiti kyla iš dichotomijų ir opozicijų kultūros. 

Daina Pupkevičiūtė
Algirdo Čiukšio nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. lapkričio numerio rubrikoje „P.S.“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia