Istorijų festivalyje – „Veidrodis iš amžinojo įšalo“ (interviu)

Pertrauktas gyvenimas. Toks šiųmetinio, dar tik antrojo, bet, atrodo, jau labai seniai Kaunui reikalingo Istorijų festivalio, vyksiančio spalio 8–11 dienomis, leitmotyvas. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyva tiek pernai, tiek šiemet – ir, tikiuosi, ateinančiais metais – kviečia gvildenti gyvenimiškas, intymias, iš pirmo žvilgsnio gal visai nereikšmingas, bet visų mūsų ir drauge kiekvieno atskirai istorijas. Mane pernai ištaškė pirmąkart taip iškilmingai Kaune suskambusi čia pat, Vilijampolėje, gete, parašyta muzika, kitiems gal geriau įsiminė Ramybės parką supančius fasadus išmarginę piešiniai, ekskursijos, fotografijos ar papildytos realybės projektai. Šis festivalis jungia istorijų pasakotojus: muziejininkus, teatralus, menininkus, tiesiog istorijos entuziastus, bendruomenių aktyvistus ir visus kitus, kurie nori pasisakyti, būti išgirsti ar tiesiog pasiklausyti. 

Šiais metais Istorijų festivalio partnerius, lankytojus ir dalyvius kviečiame apmąstyti asmenines pastarųjų metų patirtis kartu atsigręžiant į savo tėvų, senelių ir prosenelių gyvenimo istorijas karo, okupacijos, tremčių, persekiojimų ir kitais sudėtingais istorijos laikotarpiais“, – buvo rašoma kvietime, išplatintame 2020-uosius jau paženklinus pandemijos ženklu. Vienas iš kvietimą priėmusių – Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, vizualiųjų menų žmogus Gytis Dovydaitis, su broliu Ignu ir kolega Matu kuriantis… tremties istorijų generatorių. „Veidrodis iš amžinojo įšalo“ – toks geras pavadinimas, kad pasiskolinau jį ir straipsnio antraštei. Instaliacija veiks „Kaunas 2022“ biure. Visą Istorijų festivalio programą rasite čia. O dabar pažindinuosi su Gyčiu, kurio vardas pastaruoju metu mirga postinterneto sluoksniuose.

Matas Gumbinas, Gytis Dovydaitis, Ignas Dovydaitis. Autorių archyvo nuotr.

Kuo tave, kaip šiuolaikinių ir net ateities technologijų, vizijų, mąstymo būdų tyrinėtoją, domina miesto praeitis?

Visa praeitis ir ateitis yra čia ir dabar. Iš laiko perspektyvos, šiuo savo mąstymo etapu dabartį matau kaip tam tikrą lęšį, į vieną tašką sufokusuojantį amžinybę trunkantį kismo procesą ir jį paleidžiantį į tokią pačią begalę ateities potencialų. Kiekvienas objektas yra tam tikra laiko akumuliacija. Miesto praeitis šiuo atveju man yra dabartyje gyva dimensija, apčiuopiama nuo vaikščiojimo sutrūnijusiose gatvėse, erozijos paveiktose pastatų sienose, žmonių pasakojimuose ir panašiai. Man įdomi jos esatis – buvimas čia ir dabar.

Ko pažindindamasis su mūsų regiono, miesto istorija išmoksti kaip specialistas, kaunietis, galų gale žmogus?

Turbūt stipriausia yra įžvalga apie tai, kokia žmonėms svarbi mitologija ar, paprasčiau tariant, istoriškumas. Tai turi didžiulę galią surišant palaidus galus tarp gyventojų tapatybių ir jomis apgyvendintų teritorijų. Žinant įvairių istorijų nuotrupas, ant kasdienybės užvelkamas mitologinis rūbas, leidžiantis kažką suprasti apie save, apie kitus ir tiesiog įprastomis tapusias gyvenamąsias aplinkas padarantis įdomesnėmis.

Dalyvavai ir pirmame Istorijų festivalyje. Ką manai apie šią iniciatyvą? Kas iš kitų kūrėjų darbų tau įsiminė?

Manau, jog Istorijų festivalis mieste atlieka labai svarbią funkciją. Jis turi didelį potencialą ištrinti nemalonias susvetimėjimo gijas tarp gyventojų ir jų gyvenamųjų aplinkų. Istorijų išryškinimas padeda suprasti, kur esi, kas esi ir koks galėtum būti. Labiausiai įsiminė Jen Kagan „On The Breeze“ – tai buvo audiovizualinių instaliacijų virtinė Ramybės parke, šalia kurio aš pats gyvenu. Šis darbas Ramybės parko lankytoją stimuliavo medžiuose kabančiais vaiduokliškais portretais ir įvairiais archyviniais, parko tapatybei svarbiais garsais, kurie įsijungdavo tik žmogui priartėjus prie tam tikrų taškų. Kūrinys stebino atmosferiškumu ir leido labai subtiliai užčiuopti vaiduoklišką ir multikultūrišką parko praeitį, išvengiant nuobodžių ir emociškai neveikiančių aprašymų.

Kaip konkrečiai ruošėtės naujajam projektui – filmai, knygos, susitikimai su amžininkais, epochos tyrėjais? Kas – žmogus, susitikimas, daiktas, vaizdas – labiausiai padėjo?

Reikėtų pabrėžti, kad darbas su dirbtiniu intelektu yra labai techniškas, o aš pats turiu tik labai paviršutiniškas programavimo žinias ir šį lauką suprantu vien iš filosofinės pusės. Tad didžiausia pagalba čia atėjo iš Igno – mano brolio, kuris entuziastingai padėjo vystyti techninę projekto pusę ir prie to projekto prijungė savo draugą Matą. Filmai, knygos ar susitikimai su amžininkais algoritmo kokybę veikia labai menkai – jam reikia gero programuotojo. Dirbant mūsų pasirinktu principu, mašinai yra tiesiog sumaitinami gigantiški klodai surūšiuotos informacijos, kurią vartojantis algoritmas bando pastebėti tam tikrus atsikartojimus ar struktūras. Vėliau tai galime naudoti bandydami nuspėti ateitį. Labai supaprastintai ir neabejotinai šiek tiek klaidingai kalbant, galima sakyti, jog tai panašu į meteorologiją, tik šiuo atveju algoritmas ne orus bando nuspėti, o parašyti pastraipą teksto, kurios pamatas yra anksčiau jo perskaityti tekstai. Derėtų pabrėžti ir tai, jog algoritmas iš esmės nesupranta, ką skaito, jam tekstas yra tiesiog reikšmių matrica.

Ar nekankino moralinė dilema dirbant su absoliučią daugumą Lietuvos gyventojų palietusia tremties tragedija? O gal kaip tik būtent iš arčiau suvokiamas skausmas, ašaros, praradimai gali tapti raktu į temos – netgi laikotarpio – suvokimą?

Mus kankina moralinė dilema matant deportacijų traumos minėjimų ir diskusijų apie ją stoką, bet ne dirbant prie šio projekto. Mums tai kaip tik yra moralinis išsilaisvinimas. Mudviejų su broliu seneliai išgyveno tremtį ir mes nuo mažų dienų girdėjome įvairius jų pasakojimus. Tai yra mūsų šeimos dalis ir turi didelę reikšmę mūsų pačių savivokai. Tai tikrai galėtume pavadinti raktu, vedusiu prie koncepcinio šio projekto pamato. Tremtis paliko nepaprastai gilų pėdsaką sociokultūriniame Lietuvos peizaže, ir jis bus su mumis dar ištisus dešimtmečius kaip kultūriškai paveldima trauma. Tačiau adekvačių diskusijų ir meno projektų, tyrinėjančių šią svarbią temą, yra gan mažai, tad jaučiame pareigą kalbėti apie tai ir nenusakomai džiaugiamės turėdami šią galimybę.

 Kaip manai, instaliacija bus įdomesnė jauniems kauniečiams ar jų tėvams, seneliams? Kitaip tariant – ką tiesiogiai su tremtimi susijęs asmuo galės patirti atėjęs išbandyti?

Instaliacija turėtų būti įdomi bet kokio amžiaus žmogui, nors didžiausią įtaką turėtų padaryti jaunimui. Nors kultūrinis deportacijų palikimas visada su mumis, jaunas žmogus nuo šios praeities yra labai nutolęs. Pamatęs save šachtoje ir paskaitęs brutalią istoriją apie šaltyje mirštančius tėvus, lankytojas turėtų suklusti ir atkreipti dėmesį į visai čia pat vykusį sudėtingą jo protėvių išgyvenimo kovą. Deportacijas savo kailiu išgyvenusiems žmonėms ši instaliacija neturės prasmės, nes jos tikslas yra lankytoją įkelti į tremtį išgyvenusiojo vietą.

Kaip atsirinkote konkrečias situacijas, nuotraukas, kurios bus naudojamos instaliacijoje? Ar lėmė žmogiškosios istorijos, ar visgi vaizdas, kompozicija, kiti estetiniai dalykai?

Dirbtiniam intelektui vystyti reikia milžiniškų duomenų kiekių. Darbas prasideda nuo keleto milijonų žodžių, o rinkoje dominuojantys teksto algoritmai veikia perskaitę visą anglišką „Wikipediją“ bei milijonus kitų knygų, tad pavienių situacijų ar istorijų registravimas šiame kontekste neturi jokios reikšmės. Sunku apibrėžti kokias nors konkrečias nuotraukas ar istorijas, kurios naudojamos instaliacijoje, nes jų kiekis yra toks didžiulis, kad galiausiai jų bus neįmanoma užčiuopti. Sudėtinga apie tai kalbėti be tiršto techninio žargono. 

Mato Gumbino vizualizacija

Papasakok apie techninę projekto dalį. Kiek laiko trunka paruošti tokią instaliaciją? Kokios programavimo kalbos, kitos technologijos naudojamos? Kiek svarbi ir išreikšta bus estetinė projekto pusė?

Ignas ir Matas yra profesionalūs dirbtinio intelekto inžinieriai, dirbantys didelėse kompanijose. Igno specialybė yra veidų atpažinimas – jis instaliacijai kuria nuotraukų modifikatorių, o Matas dirba su kalbos algoritmais ir vysto tekstinę projekto pusę. Techniškai darbas vyksta treniruojant dirbtinį intelektą pagal tam tikras duomenų bazes, tikrinant jo duodamus rezultatus ir modifikuojant aibę įvairių parametrų. Tai gali užimti daug arba labai labai daug laiko – viskas priklauso nuo užmačių ir kompiuterinės technikos. Mūsų atveju darbo yra 1–2 mėnesiai. Viskas veikia „Python“ programavimo kalbos teritorijoje. Estetiškai darbas bus labai minimalus ir stengsis neatitraukti žiūrovo dėmesio nuo kompiuterio ekrane atsirandančių tekstų bei nuotraukų.

 

Kokius duomenis, be fotografijos, instaliacija prašys pateikti ir kokiu būdu jie bus interpretuojami?

 

Techniškai prie kompiuterio atsistojęs lankytojas turės tam tikru būdu prisistatyti, – šiuo metu dar nesame nusprendę, ar tam bus duodamas tuščias teksto laukas, ar tam tikri pasirinkimai, – ir spustelti mygtuką, padarysiantį naudotojo nuotrauką. Daugiau jokių duomenų žiūrovui pateikti nereikės. Nepaisant visko, realaus poveikio siekiantį lankytoją norime paraginti investuoti savo laiką ir ypač vaizduotės resursus skaitant jam sugeneruotą tekstą, nes tik tokiu būdu instaliacija paliks pėdsaką.

 

istorijufestivalis.eu 

kaunas2022.eu 

 

Kotryna Lingienė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ antrą kartą kviečia kultūros organizacijas į pastiprinimą
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ antrą kartą kviečia kultūros organizacijas jungtis prie Europos kultūros sostinės programos ir siūlyti...
UNESCO kūrybinių miestų tinklo vertinimai Kaunui: „Kiti dizaino tinklo miestai iš Kauno galėtų daug ko pasimokyti“
Kauno miestui ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdomoms paveldo ir architektūros  „Modernizmas ateičiai“ ir dizaino „Dizainas laimei“ ...
Į miesto erdves grįžtantis Istorijų festivalis kvies apmąstyti pertrauktus gyvenimus
  Nejau galvoji tu, kad užmarštis, Kas užmiršta, tikrai nuplovė? Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų....
Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ antrą kartą kviečia kultūros organizacijas į pastiprinimą
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ antrą kartą kviečia kultūros organizacijas jungtis prie Europos kultūros sostinės programos ir siūlyti...
UNESCO kūrybinių miestų tinklo vertinimai Kaunui: „Kiti dizaino tinklo miestai iš Kauno galėtų daug ko pasimokyti“
Kauno miestui ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdomoms paveldo ir architektūros  „Modernizmas ateičiai“ ir dizaino „Dizainas laimei“ ...
Į miesto erdves grįžtantis Istorijų festivalis kvies apmąstyti pertrauktus gyvenimus
  Nejau galvoji tu, kad užmarštis, Kas užmiršta, tikrai nuplovė? Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų....
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia