Gailė Griciūtė. Tarp savęs, instrumento ir aplinkos

Anglų kalboje yra frazė, apibūdinanti kūrybišką, netikėtą, originalų mąstymą. Deja, į lietuvių kalbą ji verčiama kiek nerangiai: „mąstyti už dėžės ribų“ (angl. thinking outside the box). Vis dėlto, galvojant apie Kaune gimusios, bet nei miestu, nei šalimi savęs neribojančios kompozitorės, atlikėjos ir garso menininkės Gailės Griciūtės asmenybę bei požiūrį į kūrybą, šis apibūdinimas atrodo pats teisingiausias. 

Gailė jau kelis dešimtmečius trunkantį savo santykį su muzika užmezgė pačioje vaikystėje ir spaudyti pianino klavišus pradėjo būdama vos trejų. Laikui bėgant ne tik tobulėjo atlikimo technika, bet ir augo apetitas naujiems garsams bei jų junginiams. Pokalbio metu garso menininkė papasakojo, kas jai padėjo išsilaisvinti iš muzikinių rėmų, kokia jos kūrybos filosofija ir kodėl ji renkasi kurti drauge su kitais menininkais.

Beje, planuotą fotosesiją Vilniuje teko atšaukti įvedus karantiną, bet po kelių dienų gavome vaizdingų linkėjimų kupiną laišką: „Labas, susiklosčius dabartinei karantino situacijai su šeima apsigyvenome Marcinkonių kaime, pas draugę ir kolegę Viktoriją Damerell. Kartu kuriame meno projektą EYE GYMNASTICS. Šiuo metu kuriame vaizdo klipą. Prisegtos nuotraukos iš filmavimų.

Kada supratai, kad tiesiog techniškai puikiai atlikti kitų kompozitorių muziką tau nėra gana? Kaip vyko tavo persiorientavimas iš atlikėjos į kompozitorę bei garso menininkę, iš klasikinės muzikos į šiuolaikinę, pilną įvairių netikėtumų bei eksperimentų?

Studijuodama kompoziciją Sibelijaus muzikos akademijoje Suomijoje, įsitraukiau į improvizacinę „laboratoriją“, kurioje rinkosi akustinės bei elektroninės muzikos atlikėjai ir kūrėjai, taip pat šokėjai ir videomenininkai. Jos metu daug eksperimentavome ir tyrinėjome įvairius su improvizacijos bei kompozicijos procesais susijusius klausimus. Ši veikla tarsi atrišo man rankas. Situacija, kai neturėdama natų ir jokio konkretaus atspirties taško turi suvaldyti garsų tėkmę laike, įgalino naujai pažvelgti į muzikines užduotis. Atmetus visus techninius aspektus, pasitelkus tik garsą laike ir labai asmenišką santykį su šiais elementais, atsirado sąmoningas klausymasis ir tam tikras pasitikėjimas savo meniniais pasirinkimais, nes nebevaržė įvairios natografinės bei stilistinės taisyklės. Po to pasikeitė ir mano klasikinės muzikos atlikimas, santykis pasidarė betarpiškas. Dabar retrospektyviai atrodo, kad aš ir atlikdama klasikinę muziką nuolat ėjau sąmoningo klausymosi ir pasitikėjimo savo girdėjimu link. Manau, tokiomis sąlygomis muzikinis stilius tampa nelabai reikšmingas. Mano atveju atsirado poreikis tyrinėti bei plėsti muzikinį akiratį, atrasti būdą reikšti muzikines idėjas ir kurti tai, kas konceptualiai ir estetiškai motyvuoja, atveria naujų garsinių ir intelektinių patirčių galimybes.

 

Dažniausiai tavo pasirodymams pasitelkiamas instrumentas – preparuotas pianinas. Kodėl būtent jis?

 

Pianinu groju nuo trejų metų, klasikinį fortepijoną studijavau ir Lietuvoje, ir Suomijoje, todėl šis instrumentas man neblogai pažįstamas. Didžiąją dalį savo laiko paskyriau tyrinėti instrumento galimybėms bei lavinti atlikimo technikai. Tačiau tam tikru momentu pasidarė įdomu prasibrauti tarp 12 tonų, kuriais pagrįsta visa vakarietiškos muzikos istorija, kvestionuoti garso ir muzikos takoskyras bei apibrėžimus. Taip pat norėjosi iki tobulybės nebegludinti technikos, o įsileisti paklaidas, atsitiktinumus, kurti esamuoju momentu, leisti aplinkai dalyvauti ir paveikti garsų tėkmę. Man įdomu stebėti mąstymo apie garsą procesus ir tai, kaip jie nulemia kūrimo bei atlikimo etapus. Vienas iš pavyzdžių: pradėjau nuo garso kūrinio kaip skulptūros idėjos – be harmonijos ir melodijos, bet girdėdama tekstūras ir masę. Pianinas kaip instrumentas visiems garsiniams eksperimentams buvo labai organiškas pasirinkimas – galima sakyti, kad pasirinkimo net nebuvo.

Kokias prasmes tavo muzikoje įgauna muzikiniai kontrastai – harmonija ir disonansas?

Man atrodo, kad harmonija gali tapti disonansu, o disonansas – harmonija. Viskas reliatyvu, priklauso nuo požiūrio taško. Gal šlamantys lapai nėra suderinti vakarietiška konvencionalia harmonija, bet mano ausims skamba labai harmoningai.

Kaip tavo kūrybines paieškas papildo aplinkos garso įrašai (angl. field recordings)?

Man įdomūs įvairūs garsai, jų savybės bei galimybė juos dekontekstualizuoti, įskaitant ir tuos garsus, kurie išgaunami muzikiniu instrumentu. Mane žavi įvairių šaltinių, skirtingais būdais išgautų garsų kombinacijos bei deriniai, empirinės ir sinestetinės patirtys, garsas kaip instrumento lietimo rezultatas arba garso kaip labai aiškaus medžiagiškumo, pavyzdžiui, grublėtos gumos ar kristalo, kūrimas. Taip pat, iš kompozicinės formos paieškos perspektyvos, aplinkos įrašai mane domina savo garsine forma, pavyzdžiui: kavos puodelis, išsipylęs ant sniego, nuo pirmo iki paskutinio garso. 

Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kaip jis skiriasi improvizacijų, garso pasirodymų ir įrašų sesijų metu?

Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo idėjos – tai gali būti formos arba garso estetikos idėja. Kai kuriu klasikinę-šiuolaikinę muziką, mane gali inspiruoti specifinis tembras, garso užgavimo technika, eilėraščio ritmika arba tam tikra grafinė išraiška, kuri mano vaizduotėje turi garsinį potencialą. Toks kūrybinis procesas yra labiau sukontroliuotas, vyksta vaizduotėje, o improvizuojant viskas vyksta realiu laiku. Tai tikrai nepaprasta būsena, kai grodama susikoncentruoji į garsą, jo užgavimo būdą, pakitusį laiko pojūtį, visumą ir viską girdi tarytum truputį į priekį, taip modeliuodama galutinį rezultatą. Esi tarp savęs, instrumento ir aplinkos. Po tokio pasirodymo jautiesi kaip sugrįžęs iš kitos realybės, tam tikra prasme jame pradingsti. Ne visada pavyksta, tačiau ta tėkmė yra labai daug.

Ar esi savo kūryboje užsibrėžusi konkrečius tikslus bei temas? Ir kokiam klausytojui kuri muziką? 

Tai formuojasi gan natūraliai, nes mano kūryba tiesiogiai atspindi mano interesus ir procesus. Sunku apibrėžti žodžiais, nes mane domina tarpinės būsenos, apibrėžimų ribos, paklaidos, organiški procesai, sąmoningas klausymasis ir betarpiškas kūrybinis procesas. Kuriu klausytojui, kuris domisi garsais, kuris neriboja savęs kategorijomis ir apibrėžimais, kuriam nereikia naratyvo bei palyginimų, bet užtenka garso paties savaime, kaip pojūčio ir tam tikro išsipildymo.

Esi įgijusi tiek muzikinį, tiek vizualiųjų menų išsilavinimą. Kodėl tau kaip kūrėjai svarbus tarpdiscipliniškumas?

Man įdomūs mąstymo procesai, perspektyvos arba požiūrių kampai. Tarpdiscipliniškumas svarbus, nes jis įgalina naujas perspektyvas ir tokiu būdu praplečia matymą ir girdėjimą, pojūčių suvokimą ir analizę.

Tavo kūrybiniame kelyje gausu tiek solo, tiek grupinių kūrinių bei pasirodymų. Kaip dirbti bei kurti labiau patinka tau pačiai? Kuo naudingas bendradarbiavimas su kitais menininkais?

Bendradarbiavimas su kitais menininkais man yra būtinas – tai viena iš mano proceso-progreso sąlygų, įgalinimas sukurti kažką, kas peržengia mano galimybių ribas. Be to, kūrybinis bendradarbiavimas man yra viena gražiausių draugystės formų. Kurti vienai man yra iššūkis išprovokuoti potencialą savyje, jį ištraukti iš tuštumos, rutinos, disciplinos ir polėkio. Abu būdai man labai svarbūs.

Kaip vertini šiuolaikinės, eksperimentinės muzikos padėtį Lietuvoje? Ar Lietuvos garso kūrėjai turi specifišką charakterį? 

Lietuvoje labai daug kūrybinio potencialo, įdomių menininkų ir ne tik menininkų, o ir tiesiog įdomių žmonių. Vengiu apibendrinti, nes man visada pasiteisina asmeninis ryšys su individualiais žmonėmis, nebandant kategorizuoti. Manau, visur yra įdomių kūrėjų, ir būtent tas išsilaisvinimas iš kategorijų, tautybių padeda atrasti neįtikėtinų kūrinių. 

gailegriciute.com

 

Justė Vyšniauskaitė
Arturo Bumšteino nuotr.
Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. balandžio numeryje „Alternatyva“. Numerį perversti galite čia.

 

Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
Claudia Janke: „Nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę“
Spalio 14 – 30 d. Šilainių mikrorajono kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
Claudia Janke: „Nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę“
Spalio 14 – 30 d. Šilainių mikrorajono kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia