Filosofas Mantas Davidavičius: „Per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimais“

Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje pusėje net patys to nesuprasdami, o susikalbėti darosi vis sunkiau. „Mes negalime išspręsti aplinkosauginių problemų neapsvarstydami tas problemas kuriančios vertybinės bazės. Ekosofija siūlo atsižvelgti į tai, kad tarša atsiranda dėl mūsų civilizacijos vertybinių prioritetų“, – teigia filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Mantas Davidavičius.

Dr. Mantas Davidavičius keletą metų savo tyrime gilinosi į ekoideologijos ir ekosofijos konfliktą. Pasirinkęs Lenkijos Belovežo girios atvejį, kur dėl girios ateities susigrūmė dvi priešingai žmogaus ir gamtos santykį suvokiančios stovyklos, filosofas tyrė, kaip susiformuoja mūsų požiūris į aplinkosaugą, kokias ideologijas dažniausiai pasirenkame ir kokiais mitais jas palaikome. Su juo kalbėjomės apie šiuo metu vyraujančias ekoideologijas ir joms galimą alternatyvą – ekosofiją. 

Mantas Davidavičius

Pradėkime nuo esminio klausimo. Kas yra ekosofija? 

Ekosofijos terminą 7-ajame dešimtmetyje atskirai pradėjo naudoti filosofai Felixas Guattari ir Arne‘as Næss‘as. Tai iš ekologijos problemų išaugusi filosofijos šaka, galima sakyti, gamtosaugos filosofija arba ekologinė filosofija. Tai būdas per ekologinės filosofijos prieigą ieškoti atsakymų į šių laikų ekologines problemas nutolstant nuo technokratinių atsakymų. 

Įprastai, kai kalbame apie ekologines problemas, prieiname prie paviršutiniškų atsakymų. Pavyzdžiui, turime problemą – oro taršą. Pirmo lygmens klausimas, anot Naess‘o, būtų – dėl ko susidaro oro tarša, o paprasčiausias atsakymas – dėl to, kad dūminam. Technokratinė prieiga sakytų, jog nedūminkime, o taršą koncentruokime į skystį ir išleiskime į paviršių arba pripildykime statines ir jas kur nors užkaskime. Naess‘as teigia, jog tai visiškai neveikia. Mes negalime išspręsti aplinkosauginių problemų neapsvarstydami tas problemas kuriančios vertybinės bazės. 

Ekosofija siūlo atsižvelgti į tai, kad tarša atsiranda dėl mūsų civilizacijos vertybinių prioritetų. Vyraujanti nuostata – žmogaus pareiga didinti gamybines apsukas, o šalies kultūrinė pažanga matuojama BVP rodikliu. Ekosofija kvestionuoja šiuos įsitikinimus. Galiausiai ekosofija – tai diskusinė ir kritinė prieiga, kuri nepateikia dogmatinių atsakymų į aplinkosaugos klausimus. A priori duoti atsakymai yra ne ekosofijos bruožas, tai jau ideologija. 

Savo tyrime ekosofiją pateikiate kaip atsvarą ekoideologijoms? Kaip mąstymas apie aplinkosaugines problemas virsta ekoideologijomis? 

Ideologijos konstruoja uždaras tiesų sistemas, kuriomis emociškai tikima. Tiesą sakant, įvairios ekosofijos per kritinę analizę ilgainiui sukonstruoja savo postuluojamas tiesas. To neišvengia jokia filosofija. Tačiau, kai tiesų sistema praranda kritinį vertinimą ir įgauna emocinį atspalvį, ji po truputį virsta ideologija, kuri yra uždaras pasaulėvaizdis, diktuojantis mūsų politinį elgesį. 

Tas uždaras pasaulėvaizdis turi savo vidinius ideologinius objektus, pagrįstus abstrakcija ir emocijomis. Ideologija tikintis asmuo projektuoja aplinkos vertinimą pagal tas ideologines abstrakcijas. Pavyzdžiui, „neliesta gamta“ yra vienas iš tokių ideologinių objektų mano nagrinėjamoje prezervacinėje ekoideologijoje. Kita vertus, jai oponuojanti konservacinė ekoideologija kuria žmogaus, kaip gamtos kūrėjo, mitą. Tai irgi pusiau abstrakcija, kuriai atskiri žmonės suteikia konkretų turinį. 

Ekosofija niekada galutinai neatsiskiria nuo ekoideologijos. Ji tarsi jos spektras, kurio viename gale yra kritinė žiūra sau ir aplinkai, o kitame – aklas tikėjimas, jog žinau, kaip yra iš tiesų. 

Kokias vyraujančias ekoideologijas šiuo metu būtų galima išskirti? 

Savo disertacijoje išryškinu dvi pagrindines sroves – gamtos prezervavimo ir gamtos konservavimo ekoideologijas. Gamtos konservavimo ekoideologija yra senesnė ir pagrįsta išteklių taupymu bei darniu vystymusi. Darnus vystymasis tarytum suponuoja, jog mes nuolatos technologiškai galime judėti į priekį, ir, jei protingai vartosime išteklius, jų niekad nepritrūksime. Noras protingai panaudoti išteklius padėjo sukurti aplinkosaugines institucijas, kurios prižiūri šių išteklių naudojimą. Vienas pirmųjų šios ideologijos atstovų JAV buvo Giffordas Pinchot‘as. Jis buvo žymus girininkas, o taip pat pasisakė už prohibicionizmą. Pinchot‘o pažiūras jungia konservavimo ideologija: būtina taupiai vartoti miško išteklius, kita vertus, reikia konservuoti ir žmogaus sveikatą, nes alkoholio vartojimas yra sveikatos išteklių eikvojimas. Taupios eksploatacijos ideologija gali turėti atsakymus nuo sveikatos apsaugos sistemos, iki gamtosaugos, švietimo ar galios centralizacijos. 

Alternatyva konservavimo ekoideologijai – JAV kilusi gamtos prezervavimo srovė. Ji kilo iš tokių mąstytojų kaip Johnas Muir‘as, kuris įkūrė vieną pirmųjų nacionalinių parkų JAV bei pirmąją gamtosauginę organizaciją „Sierra Club“. Jis buvo filosofas, iš dalies perėmęs Ralpho Waldo Emersono ir Henry‘io Davido Thoreau‘o idėjas. Pastarieji įkvėpimo sėmėsi iš Jean‘o Jacques‘o Rousseau‘o raštų. Rousseau yra pagrindinis prezervavimo ideologijos šaltinis, kuris surezonavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europoje kalbėti apie neliestą gamtą buvo absurdas: visur pilna žmonių, gamta nuo seno intensyviai eksploatuojama. Tik tuomet, kai europiečiai atrado terra nova anapus Atlanto, kur plytėjo milžiniški plotai retai apgyvendintos teritorijos, jiems tai atrodė kaip neliestoji žemė. Ignoruojant vietinių gyventojų, indėnų, vaidmenį susiformavo mitas apie žmogaus rankų nepaliestą gamtą JAV. 

Prezervavimo šalininkai stipriai oponavo tuometinei JAV kultūrai, kuriai buvo būdinga „Aukso karštligė“, staigi industrializacija, vyko geležinkelio iš Rytų į Vakarus statyba. Visi skubėjo kuo labiau technologiškai modifikuoti neliestąjį kraštą, o minėti mąstytojai bjaurėjosi šiomis tendencijomis. Jie būdami mažumomis savo krašte kūrė ekosofinę opoziciją, kuri Muir‘o dėka ilgainiui būrė vis daugiau bendraminčių, ėmė formuoti naujų tiesų apie pasaulį rinkinį. 

Ši jaunesnioji ekoideologija tapo lygiaverte alternatyva ir kartu beveik visiškai ideologiška. Dabar ji turi platų tinklą organizacijų ir daugybę nekvestionuojamų tiesų. Ji grįsta nebe dialogu, o mokymu. Iš esmės, ekosofijai virstant ekoideologija dialogas virsta monologu. Pereinama nuo svarstymo prie ugdymo. Galutinai susiformavus prezervavimo ir konservavimo ideologijoms sustiprėjo ir tarp jų esanti įtampa. 

Konservavimo šaka liko lokali, o prezervavimo ideologijos šaka yra itin mobili. Gamtos prezervavimo idėjos į Europą atkeliavo pakankamai neseniai, tačiau labai gajai plinta ir dabar, pavyzdžiui, Belovežo girioje yra didžiulė įtampa tarp dviejų stovyklų. Esminis klausimas – ar galima žmogui dalyvauti kokiose nors girios priežiūros procesuose. Konservavimo šakos atstovai sakys, kad ne tik galima, o privaloma. Žmogus turi kirsti vabalais apkrėstus medžius ir prižiūrėti tų vabalų populiaciją. Jeigu žmogus to nedarys, giria išeis iš kontrolės ir gamta pati savimi pasirūpinti negalės. Tuo tarpu prezervavimo ekoidelogija teigia, jog priežiūros nereikia. Ji yra žalinga ir netgi sanitariniai kirtimai naikina tam tikras paukščių buveines.  

Minite, jog konservavimo ekoideologijai būdingas lokalumas. Kaip ji formavosi mūsų regione? 

Konservavimo ekoideologija yra gerokai senesnė, nes jos užuomazgos glūdi Europos feodalinėje sistemoje, kuomet tam tikri gamtos ištekliai buvo rezervuoti feodalams. Mano nagrinėjamu atveju Lenkijoje Belovežo giria dar Jogailos laikais tapo karališka. Iki modernybės pastebimas kitoks žmogaus ir gamtos santykis. Tuomet dar vyravo pamaldi girios baimė, žmonės prisibijojo eiti į girią, o ritualams buvo naudojami stumbrai. Pavyzdžiui, Jogailos laikais buvo rengiamos medžioklės (lot. venationes magnae), kurių metu valdovas susikaudavo su stumbru. Pagautą laukinį žvėrį surišdavo ir paleisdavo į dvikovą prieš valdovą. Valdovas įveikęs žvėrį užtvirtindavo savo galią prieš laukinę gamtą ir parodydavo, jog yra girios valdovas. Vėliau girios medžioklės virto pramoga ir sportu, o dvikovos ritualas nunyko. 

Modernybėje pradėta medžioti iš paviljonų nuo staliukų, kartu buvo geriamas alkoholis, medžiojama sėdinti su šaunamaisiais ginklais per atstumą. Gamta nebėra tolygus žmogaus konkurentas ir tai, iš ko perimama politinė galia. Moderni medžioklė gamtą pavertė ištekliumi ir matant, jog šie ištekliai nėra beribiai, pradedamos steigti priežiūros institucijos. Atsiranda pirmieji „osočikai“, medžioklės prižiūrėtojai, įsteigiama didžiojo medžioklio pareigybė. Pradedami šerti stambūs girios gyvūnai, medžiotojai prižiūri, kad valstiečiai neitų į girią, reguliuoja gyvūnų populiaciją – jei vilkų per daug, juos ima medžioti. Iš esmės, susiformuoja kontrolieriaus pareigybė, kuri caro laikais įtvirtinama instituciškai: kuriamos aukštosios mokyklos, leidžiama spauda girininkams, randasi uniformos ir laipsniai. Ši gamtos traktuotė atsiradusi per medžioklės praktikas įgyja institucinį vaidmenį ir tampa dominuojančia ideologine šaka. 

Kokiu būdu į Belovežą atkeliavo prezervavimo idėjos? 

1921 m.  Władysławas Szaferis JAV pavyzdžiu Belovežo girioje įsteigia gamtinį rezervatą. Szaferis atsisakė trumpalaikės apsaugos ir siekė užtikrinti išteklių ilgaamžiškumą. Rezervato tikslas nebe pašerti stumbrą tam, kad vėliau jį būtų galima medžioti šalies valdovams (nuo karalių, carų iki Lenkijos prezidentų ir sovietinės nomenklatūros veikėjų). Szaferis teigia, kad gamtą turime saugoti vien dėl pačios gamtos ir apginti ją nuo žmogaus vartojimo. Kitaip tariant, gamtą reikia prezervuoti, o ne konservuoti. Anksčiau gamta buvo saugoma, nes tai svarbus išteklius pasilinksminimams, mėsos ar medienos šaltinis. Tuo tarpu, pasak Szaferio, tai puiki vieta turizmui, moksliniams tyrimams, menininkų įkvėpimo paieškoms. Taip žvelgiant į gamtą jos ištekliai tampa neriboti, nes gamta turime gėrėtis save iš jos pašalindami. Žmogus yra pastatomas už gamtinio rato ir laikomas gamtos opozicija. Prezervavimo ideologijoje tiesiogine prasme žmogus yra gamtos priešas, nes ten, kur žmogaus veikla plečiasi, gamta skursta ir nyksta retos rūšys. 

Esame anapus gamtos ir kartu ilgimės buvimo joje, nors būdami gamtoje veikiame kaip parazitai. Ši prieiga yra susvetimėjusi su pačia savimi, nes žmogus jaučiasi didžiausiu kenkėju savo idealui. Jis idealizuoja gamtą, bet savo buvimu suteršia savo šventovę. 

Ar jūsų nagrinėjamas Belovežo girios Lenkijoje atvejis atspindi ir bendras ekoideologijų tendencijas pasaulyje?

Nedrįsčiau apibendrinti viso pasaulio kontekste, nes konservavimo ideologijos atsiradimas turi labai aiškų istorinį ir geografinį kontekstą. Jis atsirado iš europietiškų, Belovežo tyrimo atveju, iš ATR ir carinių medžioklės praktikų. Panašūs procesai vyko ir kitur Europoje, bet ar ta pati perspektyva, kuri atsirado iš europietiškų medžioklės praktikų, galioja ir Afrikoje ar kokioje Indonezijoje, nesu tikras. Manau, kad gamtosauga tuose regionuose turi lokalinių savitumų, kurių nederėtų suvesti į šią opoziciją. Tas pats galioja ir prezervavimo šalininkams, kurių idėjos formavosi JAV ir pirmiausia sklido Vakaruose. 

Kas, pasak Jūsų, yra ekosofinės mažumos, kurios priešinasi ekoideologijų dominavimui?

Ekosofines mažumas suprantu kaip tam tikrą pilietinės visuomenės sluoksnį. Tai kritiškiau mąstančių žmonių grupė, kuri nebūtinai turi vieną aiškią ideologiją ar organizaciją. Ekosofija besivadovaujančių žmonių galima rasti įvairiuose visuomenės sluoksniuose, įvairių tautybių, amžiaus ir t. t. Manau, kad netgi yra tam tikra galimybė atitolti nuo ekoideologijų, jas suspenduoti ir peržengti. Filosofas Slavojus Žižekas tai vadina ideologine disidentifikacija. Dialogas tarp skirtingų tradicijų yra galimas, jeigu žmonės šiek tiek suspenduoja savo emocinį angažuotumą ir bando pasinerti į argumentus bei racionalų dialogą. 

Ko reikia rastis ekosofiniam mąstymui? Ar galima į jį žiūrėti instrumentiškai, pavyzdžiui, ekosofinių problemų svarstymą įtraukti į švietimo programas? 

Manau, kad Lietuvoje esminė problema švietime bendrai susijusi su filosofinio švietimo trūkumu. Turime etikos pamokas, bet daugumoje mokyklų nėra filosofijos kaip dėstomojo dalyko. Mokiniams siekiama paruošti galutinį atsakymą. Tuo tarpu dažnai atsakymas į klausimą, ką daryti, yra ideologinis ir kartu neefektyvus. Pasaulis kinta ir tuo metu, kai tas jaunimas užaugs, išmoktos ideologinės nuostatos jau gali būti pasenusios ir neadekvačiai reprezentuoti pasaulį. Dėl to reikėtų daugiau laiko skirti klausimams: o kas yra gamta? Koks yra mūsų santykis su gamta? Koks tas santykis turėtų būti? Kokios problemos yra mūsų aplinkoje ir kodėl jos tokios? Pokalbio modelis, kuriuo grįsta ekosofija turėtų būti tiesiogiai taikomas ir švietime. 

Gal per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimas. Praktika rodo, kad angažuotumas pats kuria problemą, pats prisidėjo prie aplinkosauginės krizės sukūrimo. Manydami, kad viską labai gerai apie aplinką žinome, vieną dešimtmetį teigiame, kad nieko baisaus deginti daug iškastinio kuro ir tai padės žmonijai, kitą dešimtmetį jau paaiškėja visos neigiamos pasekmės. Problema yra mūsų nusistatymas tiesos atžvilgiu ir dėl to ugdyme yra būtinas kritinis žvilgsnis. 

Belovežo giria

Belovežo giria – viena iš paskutiniųjų Europoje, kur ganosi stumbrai

Antrojoje interviu su Vytauto Didžiojo universiteto filosofu dr. Mantu Davidavičiumi dalyje kalbėjomės apie konfliktą tarp skirtingų ekoidelogijų Belovežo girioje Lenkijoje. Girios likimas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, kuomet protestuotojai dėl vykdomų kirtimų kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą. Belovežo girioje susidūrė praėjusioje dalyje aptartos konservavimo ir prezervavimo ekoideologijų stovyklos, skirtingas kovojančių pusių stovyklas turėjo užimti ir vietiniai regiono gyventojai. Belovežo konflikto atvejis gali padėti suvokti ir platesnio masto konfliktus, kuriuose galime atsidurti turėdami skirtingas pasaulėžiūras gamtos ir aplinkosaugos klausimais. 

Kokia yra pagrindinė nesutarimų dėl Belovežo girios ateities Lenkijoje esmė? Nuo kada galima skaičiuoti jų pradžią?  

Mano nuomone, tiksliausia data būtų 1921 metai, kuomet Beloveže buvo įsteigtas rezervatas, vėliau pervadintas į Nacionalinį parką. Mišką sektoriais pasidalino dvi institucijos, turinčios skirtingas ekoideologijas: girininkijų tinklas (lenk. Lasy Państwowe) ir Belovežo nacionalinis parkas. Nacionaliniam parkui priklauso mažoji dalis girios, o girininkijai – didžioji. Verta paminėti, jog Lenkijoje plyti tik trečdalis Belovežo girios, kita dalis yra Baltarusijoje. 

Nacionalinis parkas turi griežto saugumo sektorių, į kurį negalima patekti be gido. Būtina samdytis ekskursiją, kuri kainuoja apie 80 eurų vienam asmeniui, todėl didelė dalis vietinių rezervato teritorijos net nėra aplankę. Net jei turi namą, už kurio tvoros rezervatas, jie rinksis mišką girininkijos pusėje. Tai vienas iš įtampos taškų. Tie, kurie mano, jog girioje žmogui turėtų būti daugiau vietos, nepritaria griežto rezervato idėjai. Griežto Nacionalinio parko prezervavimo šalininkai draudžia sodinti, kirsti, rinkti uogas, grybus ar patekti į mišką vienam, išklysti iš tako. Ne visi Nacionalinio parko sektoriai tokie, bet tendencijos panašios. Jo vizijoje svarbu kaip įmanoma labiau eliminuoti žmogų iš girios kaip veikiantį subjektą. 

Girininkijai priklausanti Belovežo dalis prižiūrima kitaip. Girininkai sodina naujus medžius, aptveria juos tvorele, prižiūri takus, prie jų genėja šakas, kerta medžius. Taip pat įrengiami apžvalgos bokštai ir stendai turistams. Miškas pusiau vartojamas, pusiau pramoginis. Konfliktas kyla, nes Belovežo giria viena ir ta pati, neišeina visko padalinti sektoriais. Pavyzdžiui, yra vabalas žievėgraužis tipografas (lot. Ips typographus). Jis minta spygliuočių žieve ir migruoja tarp miško sektorių arba, kitaip sakant, iš griežto rezervato teritorijos, kur to vabalo paplitimo židinių niekas nekerta. Nacionalinio parko pusė laikosi prezervavimo ekoideologijos ir mano, jog gamta pajėgi pati susitvarkyti ekosistemos viduje. Jeigu vabalų pradės daugėti, tai padaugės ir juos valgančiųjų sutvėrimų. Be to, Nacionalinis parkas teigia, kad ekosistemos pokyčiai yra natūralūs, nes keičiasi klimatas. 

Medis pažeistas žievėgraužio

Kas paskatino konflikto paaštrėjimą ir bylą Europos Sąjungos Teisingumo teisme?

Žievėgraužiai tipografai peršoka į girininkų sektorių, kuriems plintantys vabalai nepatinka. Jų manymu, užkrėstus medžius reikia kirsti. Tai gerokai paaštrino konfliktą. Ips typographus protrūkis 2017 m. įžiebė naują liepsną tarp šių organizacijų, kuri jau anksčiau egzistavo dėl skirtingų ideologijų. Neseniai vyko teismas tarp Lenkijos ir ES dėl Belovežo girios, kurį laimėjo Europos Sąjunga. Teismo reziumė – žmogaus priežiūra (kurią įvardija lenkų girininkija) yra žalinga praktika, pažeidžianti paukščių buveines ir tam tikras retas vabalų ir kerpių rūšis. Girininkai mano, jog nekertant užkrėstų medžių miškas bus pražudytas. Savo ruožtu Nacionalinis parkas teigia, jog kirsdami mišką girininkai sužlugdys Belovežo girios unikalumą. 

Taip pat veikia ir kiti argumentai, pavyzdžiui, estetiniai. Viena pusė pasisako už natūralų miško grožį, kuriame viskas taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Kitai pusei atrodo, jog prikritę medžiai ir šabakštynai nėra gražu. Gražus miškas kaip gerai prižiūrėtas gėlynas. 

Be estetinių motyvų prisideda ir ekonominiai. Girininkija nori išsaugoti darbo vietas žmonių, kurie kerta medžius ir prižiūri mišką. Didžiausio miestelio regione Hainuvkos herbe net pavaizduotas diskinis pjūklas. Jis atsirado kaip miško kirtėjų miestas, kurio pramonė pagrįsta lentpjūvių veikla. Jei staiga laimėtų prezervavimo šalininkai ir visas miškas taptų Nacionaliniu parku, tai daug žmonių netektų darbo. Dėl to gyvenantys iš miško priežiūros ir medienos apdirbimo palaiko girininkų pusę. 

Kita vertus, stipriai auga turizmo sektorius, ypač mažesniuose miesteliuose kaip Bialoveža. Žmonės ten gyvena nebe iš kirtimo, o daugiausia iš viešbučių ir restoranų veiklos. Turistai atvyksta pasižiūrėti, kaip atrodo mažai paliesta gamta, juos domina vienas iš paskutinių miškų Europoje, kur dar ganosi stumbrai. Vietiniai, kurie pragyvena iš turizmo palaiko Nacionalinio parko poziciją ir jungiasi į tokias organizacijas kaip „Vietiniai prieš kirtimus“, rengia piketus prieš girininkus. Taigi vietinė populiacija taip pat pasidalinusi į dvi barikadų puses.  

Kokią poziciją palaiko Lenkijos vyriausybė ir valdančioji partija Teisė ir teisingumas (PiS) (lenk. Prawo i Sprawiedliwość)?

Iki praėjusių rinkimų Lenkijos valdžia prioritetą teikė Nacionalinio parko idėjų sklaidai. Buvo kalbėta apie Nacionalinio parko praplėtimą, jis įtrauktas į apsaugos teritorijų tinklą Natura 2000, kuris yra europinis prezervavimo šalininkų tinklas. Po 2015 m. rinkimų, kuriuos laimėjo PiS aplinkos apsaugos ministru tapo Janas Szyszko. Pats būdamas girininku jis palaikė girininkijos pusę, rengė konferencijas, renginius kartu su aukšto rango kunigais ir pasisakė už kovą su žievegraužiu tipografu. 

Tuometinė Lenkijos vyriausybė yra atsakinga už kirtimų suintensyvinimą, kurį ji laiko būtinu ir motyvuotu. Paaštrėjus konfliktui, aktyvistai surinko daug medžiagos: jie nufilmavo girininkus vykdant kirtimus Natura 2000 reguliuojamosiose zonose, kuriose, pagal europines konvencijas, draudžiama kirsti. Aktyvistai siuntė laiškus su įrodymais Briuseliui ir pradėjo ES Teisingumo teismo procesą prieš Lenkiją. Nors teismas baigėsi aktyvistų naudai, tačiau daug dalykų nepakito. Pavyzdžiui, buvo iškelta nemažai baudžiamųjų bylų aktyvistams, kurie pažeidė girininkų draudimą eiti į mišką. Jie pažeidė draudimą dėl to, kad kovojo prieš kirtimus ir rinko medžiagą ES. Visgi Lenkiją paskelbus kalta, šios baudžiamosios bylos nebuvo nutrauktos ir žmonės toliau dar metus laiko buvo tąsomi po teismus. Tai rodo aiškią Lenkijos poziciją. Žinoma, dabartinė vyriausybė oficialiai atsiprašė, palinksėjo galvom, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Įsakymai leidžiantys kirsti Belovežo girioje dar metus laiko nebuvo atšaukti. Šiuo metu konfliktas nurimo, tačiau pozicijos niekur nepranyko. Žmonės, kurie laikosi nuomonės, kad kirtimai būtini, vis dar yra aukštuose postuose. Jų priešininkai taip pat turi įtakos Nacionaliniam parkui. Viskas baigėsi štiliumi, bet galutinės atomazgos dar toli gražu nėra.  

Ar įmanomas koks nors vidurio kelias „konservavimo“ ir „prezervavimo“ grupių pozicijų suderinimui? 

Ekosofinių būdų ir perspektyvų derinimo variacijų galima ieškoti avangardinėse ekosofijos teorijose, kurios yra naujesnės nei prezervavimo šalininkų pažiūros. Tačiau susikalbėjimo ir naujos ideologijos radimosi procesas yra lėtas ir greitai to nepamatysime. Įtampa panašu, kad laikysis dar kelis dešimtmečius. Nė viena iš mano kalbintų žmonių grupių nemato galimybių susišnekėti su savo oponentais. Laiko juos radikaliais ir ideologiškai indoktrinuotais. Trūksta atvirumo iš konflikte dalyvaujančių žmonių. Reikėtų šiek tiek atsiriboti nuo savųjų ideologijų. Galbūt dabar blogas laikas, nes šiuo metu viską diktuoja vabalas. Žievegraužis tipografas valdo situaciją. Kol vabalo plitimas auga, žmones valdo baimė ir jie nebegali racionaliai leistis į diskusijas. 

Belovežos miestelyje, pagal kurį giria turbūt ir pavadinta, atlikau tyrimus. Beloveža yra keleto tūkstančių gyventojų miestelis, dauguma jų vienas kitą pažįsta. Miestelyje išsiskyrė gana ryškios prezervavimo ir konservavimo šalininkų stovyklos. Didelė dalis vietinių nesileidžia į jokį dialogą. Jie vadovaujasi šūkiais, kaltina vienas kitą, o kartais pasitelkia net smurtą. Buvo atvejų, kai girininkai aktyvistus stūmė su technika, ant jų važiavo. Ne Beloveže, o kitur Lenkijoje, aktyvistai rakinosi prie technikos grandinėmis, padeginėjo įvairią įrangą. Tarp šių kraštutinumų, be abejo, yra žmonių, kurie gali sueiti į dialogą. Belovežos miestelyje yra kavinė „Bike Caffe“, kurioje asmeniškai teko sutikti prie alaus bokalo sėdint politiką, aktyvistą ir girininką. Marga kompanija, kurioje jie geba trumpam pasikalbėti apie girios ateitį ir perspektyvas be savo politinių priklausomybių. Tokiam dialoge ir slypi sprendimas. Gebėjime komunikuoti problemas, kritikuoti tiek save, tiek opoziciją atviroje prieigoje. Jeigu mes atsisakome dialogo, nueiname į grynai vienos perspektyvos administraciją, kur egzistuoja vienintelė tiesa ir viskas vyksta pagal vieną algoritmą. 

Kaip šiame konflikte veikia girininkų autoritetas? Ar apskritai prezervavimo ekoideologijoje girininkai gali turėti savo rolę? 

Prezervavimo šalininkai sako, kad būtų geriau, jei girininkai susidėtų daiktus ir išvyktų iš Belovežos. Girininkai kovoja ne tik už girią, bet ir už savo darbo vietas bei šį tą daugiau: už prestižą, kurį turi girininko pareigybė. Seniau, kad ir sovietmečiu, tame mažame miestelyje įgyti aukštesnį išsilavinimą beveik nebuvo šansų. Vienintelė galimybė – įstoti į girininkų technikumą ir daugelis tokiu būtų įgijo aukštesnįjį išsilavinimą. Girininkija buvo būdas iš darbininkų pereiti į pusiau aristokratinį/nomenklatūrinį sluoksnį. Žmonės, kurie gyvena miškų tankmėje, darbo su aukštuoju mokslu galėjo tikėtis tik tapdami girininkais. Todėl girininkas tapo miestelio autoritetu, o dėvėti girininko antpečius buvo garbė. Tuo tarpu nuomoti savo pirkią vokiečių turistams, net ir gerai uždirbant nesuteikia tokio paties prestižo. Kai kurie žmonės sako: „Aš geriau jau savo sūnų norėčiau išleisti į garbingą profesiją, girininką, negu, kad jis patalynę keis kažkokiems tai vokiečiams.“ Kai kuriose vietose vyrauja vis dar toks garbės supratimas. 

VDU inf. ir nuotr.

Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Žemuogės ir salierai smėlio dėžėje Eiguliuose
Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte...
Kraštovaizdžio architektas Mantas Pilkauskas: „Gyvename erdvėlaikyje“
Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar...
VDU Botanikos sode – su kastuvu ir polėkiu (interviu)
O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad...
Marius Lasinskas siūlo pradėti nuo gauromečio (interviu)
Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia