Claudia Janke: „Nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę“

Spalio 14 – 30 d. Šilainių mikrorajono kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK / Vokietija) kartu su vietos gyventojais sukurta lauko paroda „Kiemų jungtys“. Ši paroda – tarsi kūrybinis atsakas į koronaviruso pandemiją, kuomet esame prašomi išlaikyti fizinį atstumą, jog apsaugotume vieni kitus; kuomet bendravimas tampa skaitmenizuotas ir ne kiekvienam prieinamas ir kuomet viešos erdvės, kaip daugiabučių kiemai, tampa labai svarbios.

Šilainiuose Claudia Janke darbavosi tris savaites: organizavo kūrybines dirbtuves, fotografavo ir filmavo. Dirbtuvių metu buvo kuriami plakatai su žinutėmis kaimynams, kuriuos Šilainiškiai kabino savo languose. Pasivaikščioti po Šilainių kiemus ir aplankyti šią daugiasluoksnę parodą bei prisijungti prie projekto sukuriant plakatą su žinute kaimynams ir pakabinant jį savo lange kviečiamas kiekvienas norintis. Parodos atidarymas – pasivaikščiojimas vyks antradienį, spalio 13 d. 17 val. Susitikimas – Kuršių gatvės krepšinio aikštelėje už Ryto pradinės mokyklos. Registracija ir visa naujausia informacija skelbiama čia. O kol kas publikuojame menininkės Marijos Nemčenko pašnekesį su Kauną aplankiusia C. Janke.

Turbūt būtų ganėtinai keista pasveikinti tave atvykus į Lietuvą, į Kauną ir, svarbiausia, į Šilainius, tavo vizito pabaigoje, tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Tad – sveika atvykusi! Tikiuosi, tavo viešnagė Šilainiuose buvo maloni. Man ši vieta yra labai svarbi asmeniškai, ji vyravo ir mano pačios darbuose bei tekstuose – turiu pasakyti, jog Šilainiai man išties kelia gan daug sentimentų. O kaip tau pačiai? Koks buvo tavo pirmasis įspūdis atvykus čia? Kokią susidarei nuomonę apie Šilainių mikrorajoną, gyvenimą butuose, daugiabučiuose? 

Visų pirma, tai nėra mano pirmasis kartas Šilainiuose. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą, į Šilainius,  su savo projektu „Wavelength Project“ keliaudama po Europą. Šio projekto metu prašiau žmonių porai sekundžių pamojuoti kamerai. Tai buvo projektas apie solidarumą ir draugystę, bet ir apie atskirtį, įvykusią ne tik po „Brexit“ referendumo įsigaliojimo, bet ir vykstančią Europoje bendrai –  stiprus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų dominavimas, moterų teisių nepaisymas ir panašus dalykai. Taigi, šio projekto metu aš keliavau į įvairias Europos šalis, kur mane priglausdavo nepažįstamieji. Dažnai vietas, kur aš būsiu, diktuodavo tai ar aš galiu ten susirasti nakvynę. Tuo metu turėjau keliauti iš Latvijos į Lenkiją, ir tas kelias ėjo per Lietuvą. Filmavau visur –  miestuose, kaimuose, miesteliuose – norėjau ko platesnio spektro vietovių, tad ir Lietuvoje pasirinkau filmuoti ne sostinėje, o antrame pagal dydį mieste – Kaune. Dieną prieš paklausiau poros žmonių, ar jie padėtų suburti mojuojančių žmonių grupę. Tarp jų buvo ir „Šilainiai Project“ iniciatorė –  Evelina. Evelina ne tik pamojavo į kamerą, bet ir paskyrė savo asmeninio laiko parodyti Šilainius bei papasakoti apie savo darbą ten. 

Turiu pasakyti, jog jau tada likau sužavėta žmonių draugiškumu ir šiltu priėmimu, todėl, kai Evelina pasiūlė atvykti į Šilainius, neabejodama sutikau. Londone gyvenu daugiabutyje ir, manau, jog tai sukūrė tam tikrą ryšį su Šilainių mikrorajonu. Atvykus čia jaučiausi kaip namie. Man patinka betonas, velyvojo modernizmo architektūra ir svarbiausia –  bendruomenės, kurios gyvena šiuose pastatuose, tad jaučiausi gerai ir nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę.

Ar tavo rezidencija Šilainiuose kažkuo skiriasi nuo kitų rezidencijų ar projektų, kuriuos vystei už savo namų ar komforto ribų?

Manau, jog visi projektai kažkuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau juose yra ir daug panašumų. Šilainiuose išsiskyrė tai, jog žmonės buvo labai šilti ir aš jaučiausi greitai priimta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau grįžti. Žmonės buvo smalsūs, labai noriai dalyvavo, norėjo būti projekto dalimi –  kartais tai gali būti netgi didesnis iššūkis, nes tai nėra tik keletas žmonių, kuriuos tu įkalbi būti projekto dalimi, tai – visa bendruomenė! Šis projektas turi daug sluoksnių – jame yra daugybė būdų prisijungti, dalyvauti ir tai nereiškia tiesioginio kažko darymo. Vieni žmonės ateidavo, žiūrėdavo, klausinėdavo – tai ir buvo jų savotiškas prisidėjimas prie projekto.

Claudia, papasakok man plačiau – ką veikei Šilainiuose savo rezidencijos metu ir kaip tai įsipina į tavo platesnę meno praktiką?

Bendras visų mano projektų bruožas, kitaip tariant, raktažodis yra ryšis. Man įdomu kas mus, kaip žmones, jungia, kas jungia kaimynus, kaip galime pradėti pokalbį tarp nepažįstamų žmonių, kaip galime vienas kitą palaikyti, kaip sukurti solidarumą, taip pat – kaip sukurti ryšį tarp žmonių, su kuriais aš pati dirbu, kaip juos sudominti. Nors dirbu su fotožurnalizmu, taip pat bandau sužinoti kaip padėti žmonėms įsigilinti į projekto esminę temą, kaip pažvelgti giliau negu pirminis fotografinis įvaizdis. Mane ypatingai domina kaip tai galima atlikti tokiose didelėse bendruomenėse, kaip Šilainiai. Būtent dėl to su Šilainiu bendruomene norėjau dirbti su plakatų ir fotografijų serija, skatindama žmones galvoti ką jie norėtų pasakyti savo kaimynams, kadangi jų tiek daug! Tai buvo, ir yra, labai svarbu pandemijos kontekste, kai tiesioginis bendravimas tapo problematišku, šie plakatai, galima sakyti, buvo įrankis palaikyti ryšį ir vienas kitą. Žinutės plakatuose, kuriuos žmonės kabina savo languose, galėjo būti visokio pobūdžio – padrąsinimas, klausimas ar palinkėjimas.

Projektas prasidėjo izoliacijos metu Londone. Mes visi buvome užsidarę namie, mūsų tiesioginė komunikacija su draugais, tuo labiau nepažįstamais, beveik išnyko. Tuo metu supratau, jog esu apsupta šimtu žmonių, savo kaimynų, kurių aš visai nepažįstų, bet tuo pačiu, kurie yra lygiai tokioje pačioje situacijoje, kaip ir aš. Savo lange iškėliau plakatą su žinute, ir netrukus sulaukiau atsakymo iš kito lango, ir tai virto tradicija. Keičiau plakatus porą kartų į dieną, mes bendravome, vienas kitą palaikėme ir netgi žaidėme žaidimus. Turėjau be galo didelį norą pakeisti skaitmeninę komunikaciją kažkuo kitu, visus tuos zoom, skype ir kt. pokalbius išmainyti į kažką apčiuopiamą ir, manau, jog man tai pavyko. Tai buvo tikrai magiška. 

Šiame kontekste žmonės, eidami pasivaikščioti, stebėjo mūsų pokalbius ir į juos įsitraukė taip kaip galėjo – vieni iškėlė daugiau plakatų, kiti – siųsdami nuotraukas savo tėvams su plakatu, sakančiu „Klausyk, viskas bus gerai!“. Šis bendravimas turėjo labai daug sluoksnių ir begalę būdų prisijungti. Aš tai norėjau atkartoti Šilainiuose. Be to, fotografavau žmones, laikančius savo sukurtus plakatus, juos filmavau mojuojant savo „Wavelength“ filmui. Dabar, rezidencijos pabaigoje, mes su Evelina eksponuosime šias nuotraukas trijose Šilainių aikštelėse, kurios buvo mano rezidencijos epicentrai. Viliuosi, kad antradienį žmones susiburs ir dalyvaus tiesiog būdami šiose aikštelėse, žiūrėdami į nuotraukas, būdami viešojoje, jiems skirtoje, erdvėje. 

Atrodo, jog yra svarbus ne tik pats darbo procesas ir rezultatas, bet taip pat ir darbų eksponavimas. Sakyčiau, jog tai virsta lyg dar vienu būdu sujungti žmones ir padėti jiems būti kartu. Ir manau, kad tai skatina žmones didžiuotis savo gyvenamąja vieta, rajonu bei savimi. 

Tiesa, aš sutinku. Manau žmonės tikrai turėtų didžiuotis tuo, ką sukūrė, ir tai buvo tikrų tikriausia bendradarbystė tarp jų ir manęs. Šie portretai bus išdėstyti per trys aikštes, kurios dažnai nėra sujungtos, jos galbūt neturi kažkokio tiesioginio ryšio, todėl aš norėjau jas sujungti, skatinti žmones, norint pamatyti projekto visumą, judėti per visas tris vietas. 

Visose trijose aikštelėse šiek tiek skyrėsi žmonių amžius, užsiėmimai, taip kaip ir pačios aikštės – žmonės buvo labai skirtingi, tačiau tai ir buvo labai įdomu. Labai džiaugiuosi entuziastingu Šilainių senjorių dalyvavimu, jos buvo išties šaunios bendradarbės. Gaila, jog nepavyko prikalbinti daug vyrų, galbūt jie Šilainiuose vis dar bijo prisijungti prie kūrybinių veiklų. Mačiau, jog jie domisi ir stebi iš toliau, bet nedrįsta, galbūt, perlipti per save. Tačiau turiu pasakyti, jog vienas įsimintiniausių atveju buvo, kada, iš pradžių atsisakęs, vienas vyras apsispręndė, jog jis nori kažką pasakyti ir jo plakatas skelbė: „Ženk pirmą žingsnį“. Manau, tai buvo taip gražu ir atvira. 

Claudios Janke nuotr.

Claudios Janke nuotr.

Tiesa, kartais yra taip svarbu žengti tuos pirmuosius žingsnius ir, manau, tiek tavo projektas, tiek šio vyriškio istorija tai patvirtino. Bet, tam kad juos žengti, yra reikalingas paskatinimas ir, atrodo, jog tavo meno praktika čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Žiūrint į kitus darbus, kuriuos galima pamatyti tavo internetiniame puslapyje, man tai priminė savotišką etnografinį ar antropologinį tyrimą. Tačiau tavo darbuose dar matyti ir kažkas labai asmeniško, kažkas, kas yra daugiau negu paprastas žmonių dokumentavimas. Kokie yra tavo metodai dirbant su žmonėmis? Ar būnant Šilainiuose tau teko užmegzti ryšių, kurie išeina už fotografės ir fotografuojamo žmogaus ribų?

Taip, užmezgiau ganėtinai draugiškus santykius su šilainiškiais –  galbūt ateityje tai išsirutulios į tarptautinį aikščių projektą. Jie gyvena aplink aikštę Kaune, aš gyvenu aplink aikštę Londone –  kas žino kaip šie ryšiai gali išsirutuliuoti ateityje. Dažnai aš bandau prie žmonių prieiti atsipalaidavusi, jų nespausti, bandyti juos pažinti ir svarbiausia –  praleisti gerą laiką kartu ir pelnyti jų pasitikėjimą –  iš to ir gimsta nuoširdūs socialinio meno kūriniai. 

Žmonių, ir jiems rūpimų klausimų bei problemų, dokumentavimas –  man yra tiek jų pažinimas, tiek bandymas suprasti ir pabrėžti jiems opius klausimus. Dažnai šios temos būna man pačiai asmeniškai svarbios. Taigi, iš vienos pusės aš bandau formuoti solidarumo jausmą su žmonėm, kuriuos aš fotografuoju ir filmuoju, nes tai ką patiria jie –  yra artima man. Praeityje daug dirbau su moterimis, kurios susidūrė su nelygybe, dominavimu, smurtu. Man buvo svarbu iškelti šias problemas į viešumą, ir tai mačiau tiesiog kaip būdą kažką daryti, imtis veiksmo.

Ar fotografuodama žmones, ypač jeigu tai liečia tokias opias problemas, tu matai tai kaip antropologinį dokumentavimą ir reprezentavimą, ar visgi tai sąlygina savirefleksija, kuri kyla iš to, kad tu esi viena iš žmonių, su kuriais tu dirbi? Grįžtant prie plakatų gamybos matyti, jog tai kilo iš asmeninės, drįsčiau sakyti, būtinybės, todėl mane tai privertė susimąstyti, jog galbūt daugelis tavo darbų yra tiesiogiai susiję su tavimi?

O, taip, žinoma. Visų pirma, tai kyla iš tikėjimo, jog žmonėms bandant rasti bendrą ryšį, bandant suprasti vienas kitą ir vienas kitų problemas, mūsų visuomenė ir pasaulis gali keistis tik į gerą. Tai yra raktas į teisingesnį pasaulį. Man dažnai būna pikta, kai žmonės lieka neišgirsti, kai aš lieku neišgirsta. Taigi, taip, tu teisi –  mano darbai visada prasideda nuo manęs, nuo mano asmeninio supratimo, problemų aktualumo, patirties. Tada aš bandau ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau kalbėti kartu apie tai kas mums yra svarbu. Dažnai dirbdama su žmonėm, aš su jais susitapatinu, galvodama „O Dieve, tai galėčiau būti aš, tai galėtų būti bet kuris iš mūsų“, ypač kaip kalba eina apie neteisybę bei nelygybę. Grįžtant prie moterų temos, aš vadovaujuosi posakiu „kol visos moterys nėra saugios, nesu saugi ir aš“.

Claudios Janke nuotr.

Ar tau pavyko susitapatinti su Šilainių gyventojais? Ko šilainiškiai išmokė tave pačią?  

Jau anksčiau interviu paminėjau apie ryšį tarp aikštelių Islington rajone Londone, kur gyvenu aš, ir aikštelių Šilainiuose –  aš maniau, kad jos buvo labai panašios. Ne pačios erdvės, bet tai ką žmonės veikė, apie ką žmonės kalbėjo, kokie poreikiai juos jungė. Pati aikščių dinamika buvo, taipogi, labai panaši. Šis supratimas buvo tikrai labai netikėtas. Žinoma, jog Kaunas nuo Londono skiriasi,, tačiau mus jungia labai panašūs dalykai. Tiek Šilainiuose, tiek didžiojoje dalyje Londono rajonų, žmonės gyvena šalia vienas kito, jie gyvena panašiuose butuose ir juos sieja bendros viešosios erdvės, kuriomis mes dalinames vieni su kitais. Būtent šios dinamikos yra labai panašios. Labai džiaugiuosi, kad galėjau išvysti ir suprasti šį bendrumą.

Už bendradarbiavimą „Šilainiai Project“ dėkoja lopšeliui-darželiui „Žvangutis“,Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padaliniui ir Kuršių kiemo kaimynams.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Šilainiai Project“ inf.

Nuotraukos: Claudia Janke

 

Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Kauno ateities paieškos su Rolandu Maskoliūnu (interviu)
Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia