Claudel Doucet: „Per dešimt metų pasirodžiau daugiau kaip 3000 kartų (tai gerokai per daug)“

Penktus metus organizuojamas Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, vyksiantis birželio 6-14 d., šiek tiek keičia savo formatą. Praėjusiais metais festivalis buvo įsikūręs Dainavos mikrorajone, o šiemet keliasi į Vilijampolę ir ketina papasakoti apie įvairialypę šio rajono istoriją. „Kartu su gido palyda apsilankėme ekskursijoje, kuri truko dvi valandas. Vaikščiojome po Vilijampolės kvartalus, klausėme pasakojimų, kurie labai pakeitė mano požiūrį į šią aplinką – kasdienybėje tu apie tai dažniausiai negalvoji ir nesusiduri su istorijomis, apie kurias šiemet kalbėsime šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“, – pasakojo renginio koordinatorė Monika Citvaraitė.

Festivalis susidės iš trijų dalykų – pirma, meninės programos, prie kurios dirbti kviečiama daug tarptautinių cirko kompanijų, jog grupės galėtų pristatyti šiuolaikinį cirką, unikalią jo kalbą bei meno formos galimybes. Antra, veiklų žmonėms, gyvenantiems apylinkėse, bei edukavimo. Organizatoriai nori rengti seminarus studentams bei jaunimui, siekiant įkvėpti juos veikti, nes pastebi, jog Kaune gyvenantys žmonės retkarčiais susiduria su sunkumais ieškant meno formos, kuria būtų galima išreikšti save. Dar planuojamos ir dirbtuvės bendruomenėms – Lietuvoje yra vos keletas cirko artistų (suskaičiuojama apie septynis), tad norima pakviesti juos dirbti vienoje komandoje, įkvepiant toliau kurti bei užsiimti cirko veikla.

Tam, kad ilgainiui būtų galima praktikuotis Lietuvoje, reikia profesionalų pagalbos. Šiemet festivaliui padės kanadietė Claudel Doucet. Ji su lietuviais kurs savotišką „Cirkuliacijos“ klasiką – pasirodymą balkonams, taip pat pristatys savo kūrinį keturių kambarių bute. Su Claudel vasarį jos viešnagės Kaune metu kalbėjausi apie „Cirkuliaciją“ bei pirmus jos pačios žingsnius cirko link.

Galbūt galite papasakoti apie save?

Gyvenu Monrealyje, Kanadoje, mano gimtoji kalba yra prancūzų. Augdama paliečiau daug skirtingų meno formų – būdama vos devynerių pradėjau lankyti Nacionalinę cirko mokyklą galvodama, jog tai bus naudingas laiko praleidimo būdas, ir staiga man buvo 18-lika metų. Baiginėdama mokslus ėmiau galvoti apie tai, ką planuoju daryti su likusiu gyvenimu, – ne tik užsiimti kūrybine veikla, bet ir keliauti. Mano profesija man leido tai daryti. Nors, tiesa, visuomet buvau kiek pasimetusi – cirkas yra meno išraiška, kuria labai domėjausi, tačiau dažnai buvau laikoma šokėja, bet kartu ir akrobate. Panašu, jog šitas mėtymasis turėjo daug įtakos tam, ką darau šiandieniniame cirke. 

Žodžiu, kuomet buvau 18-likos, išvykau. Pradėjau koncertuoti su skirtingomis kompanijomis, daug keliavau, buvau akrobate skirtingose pozicijose – tiek mažesnėse, tiek didesnėse trupėse, avangardiniuose projektuose bei draugų pasirodymuose. Apskritai, per dešimt metų, kuomet buvau akrobate, buvo visko – turėjau galimybę pasirodyti ir tarptautinėse scenose, ir mažuose projektuose, pavyzdžiui, šiuolaikinio šokio perfomanse, kurį atlikome tiesiog šalia upės Olandijoje. Šių skirtingų patirčių dėka  turėjau galimybę artimai susipažinti su cirku bei išnagrinėti įvairiausius jo kampus. Ilgainiui panorau kurti bei režisuoti, tad nusprendžiau grįžti – kartu ir į universiteto suolą. Pradėjau kurti ir vis klausti savęs – kaip aš pozicionuoju save, kokia aš esu iš tiesų ir kaip tai gali paveikti mano kūrybą. Suvokiau, jog mano, kaip režisierės, pagrindinė vertybė yra noras suprasti bei kurti ryšį ne tik su žmonėmis, bet ir su aplinka. Ilgainiui atsitraukiau nuo didelių projektų, nes kur kas komfortabiliau jaučiausi dirbdama su pasirodymais, kurių neišvysite teatruose ar didelėse scenose, ir pradėjau kurti savo.

Claudel Doucet kartu su Cooper Lee Smith Kaune atliks performansą „Se prendre“. Frédérique Cournoyer Lessard nuotr.

Kodėl ir kada nusprendėte šokti?

Iš tiesų, tai nežinau. Užaugau meniškoje aplinkoje ir manau, jog tai visuomet buvo mano asmenybėje. Dar būdama maža kurdavau pasirodymus, kuriuos rodydavau šeimos nariams, ir vis sugalvodavau skirtingų būdų išreikšti save. Nors daug laiko praleisdavau griežtose Nacionalinio cirko treniruotėse, kurios labiau priminė sportą nei meną, rasdavau laiko ir „reivams“. Tūkstantmečio pradžioje buvau labai įsitraukusi į šią kultūrą. Atsigręždama vis pagalvoju, jog tai buvo svarbus dvasinės bei fizinės patirties laikotarpis, supažindinęs mane su kitokia bendruomene. Susirinkę dažniausiai bėgdavome nuo problemų, kurios tuo metu mus kamuodavo, ir dvylika valandų be sustojimo tiesiog šokdavome. Iki šiandienos atrodo, jog ši patirtis padėjo man atrasti būdą išreikšti savo emocijas kūnu.

Šokis – priemonė, padedanti išreikšti save, bet taip pat tai yra ir mano darbas. Tiek akrobatika, tiek šokiu, tiek teatru galima skirtingais būdais išreikšti dalykus, kurių dažniausiai nepavyksta papasakoti žodžiais. Pavyzdžiui, akrobatikoje kuriame pasirodymus, įtraukiančius žmones ar subjektus, ir kiekvieną kartą rizikuojame. Šokis yra kur kas daugiau, negu kokybė ar choreografija, kurią mes sukuriame naudodami kūnus. O teatras viską pasakoja per daugiau ar mažiau dramatišką prizmę ir sugeba konkretiems dalykams sukurti jausmą.

Kuomet šokate, jaučiatės savimi ar kažkuo kitu?

Būna visaip. Kartais atrodo, jog yra tam tikras rėmas. Vieta, kurioje šokdama, vaidindama ar kurdama jaučiuosi saugiai – tai lyg fantazijos erdvės. Bet tai nėra fantazija. Esu linkusi kurti dalykus, kurie yra pakankamai asmeniški, tačiau auditorijai ne visuomet pavyksta suprasti, kad pasirodymas man labai artimas.

Bežiūrėdama keletą jūsų performansų pastebėjau labai įdomių kompozicijų – kaip jas sugalvojate? Iš kur semiatės įkvėpimo?

Priklauso nuo projekto. Treniruotėse susitinku būrius jaunų profesionalių artistų ir stebiu visą procesą – kaip jie pamažu tobulina savo techniką, auga ir kiekvienam pasirodymui bando atrasti motyvacijos. Arba tuomet, kai viena ar draugijoje su kolega kuriame performansą mano namuose, svetainėje. Emocijos skirtingos. 

Jeigu dėmesį sutelktume į Kaune vyksiantį šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“, kuriame būsimų dirbtuvių su lietuviais rezultatą – performansą atliksime po balkonais, esančiais kaimynystėje su kraupia istorija (Vilijampolėje 1941–1944 m. veikė Kauno getas, didžioji jo kalinių dalis žuvo Holokausto metu – red. past.), būtų svarbu paminėti, jog aš nesu lietuvė ar žydė. Esu viešnia, gyvenanti kitoje pasaulio pusėje, pirmą kartą girdinti šių apylinkių istoriją ir mėginanti suvokti situaciją, kuri mane sukrėtė. Manau, jog svarbu sugebėti tai pripažinti ir retkarčiais pabūti tokioje būsenoje tam, jog išmoktume pagyti nuo tokio pobūdžio smurto. Kyla įvairiausių minčių – kaip besikreipiant į žmones cirko žodynu perduoti patirtį apie šiuos išgyvenimus, nors ir iš labai skirtingos perspektyvos. 

„Se prendre“. Frédérique Cournoyer Lessard nuotr.

Kitas pasirodymas, kurį atliksime festivalio metu, „Se prendre“, iš tiesų turi visiškai kitokį kontekstą. Jį sukūriau savo bute, Monrealyje, kartu su Cooper Lee Smith, pasirodančiu kartu. Mes tiesiog pradėjome baksnoti vienas kitą ir mėginome suprasti, koks jausmas būti toje pačioje erdvėje su kitu žmogumi ir bandyti užmegzti ryšį. Noras pažinti mus ir įkvėpė.

„Se prendre“ – apie 1 val. ir 15 min. trunkantis veiksmas keturių kambarių bute, į kurį kviečiame apie penkiolika žmonių, vaikštančių paskui mus, kol mes, keliaudami po butą, atliekame performansą. Daug kalbame apie vienatvę, mėginant surasti žmogų, artimą mums, mūsų aplinkai, įterpiant šiek tiek absurdo, liūdesio ir humoro.

Kuomet pradėjome kurti šį projektą, manėme, jog jis niekaip neras vietos šiandieninėje šiuolaikinio cirko aplinkoje. Galvoje sukosi vienintelė mintis – „Darykime tai dėl savęs, nes mums to reikia ir manome, kad tai yra teisinga.“ Net nenutuokėme, kad cirko pasaulis galėtų būtų pasirengęs priimti pasiūlymą, kuris nėra finansiškai naudingas, todėl buvome labai nustebę, kuomet sulaukėme pakankamai nemažai palaikymo bei pagalbos Kanadoje. Čia cirkas laikomas viena iš pagrindinių pramogų formų, tai neleidžia rizikuoti ar kurti sudėtingesnius projektus. Jie stengiasi sukurti kažką greito, įspūdingo ir pigaus, kad būtų galima brangiai parduoti. Net negalvojome, kad šiame kontekste galėtų atsirasti palaikymo ir vietos mums.

Kuomet atvyksime į Kauną, būsime aplankę net trylika skirtingų butų, kuriuose įsirengėme ir padarėme performansą. Jis kaskart šiek tiek keičiasi ir yra toks, kokio mes norime.  

Se prendre – LION LION from Claudeldoucet on Vimeo.

Ką norite, jog auditorija išsineštų iš šio pasirodymo? Nes jis paremtas kūno kalba – jūs ne tik šokate, bet ir vaidinate.

Kartu su komanda pritarėme, kad mes visi esame truputį keisti ir įskaudinti. Dar kartais jaučiamės labai vieniši. Jeigu žmonės žiūrėdami mūsų pasirodymą suprastų, jog jie nėra vieninteliai, kurie kartais jaučiasi nepritampantys ar kiek pasimetę savo gyvenime, – būčiau laiminga.

Pasirodymas yra pakankamai intensyvus ir jo eigoje, kuomet du subjektai mėgina pažinti vienas kitą, atsiranda nemažai radikalumo. Reikia nemažai drąsos norint iš tikrųjų užmegzti ryšį su kitu asmeniu ir jį pažinti. Būna, kad galvoje sukasi mintis – „O ar verta?“ – ir nors tai gali būti būti skausminga, tačiau manau, jog ilgalaikėje perspektyvoje tai bus naudinga. Tad turbūt dar norėčiau, jog auditorija išsineštų bent šiek tiek drąsos iš tikrųjų bandant atsiverti kitiems.

„Se prendre“. Guillaume Langlois nuotr.

Įvairūs kultūriniai renginiai ar pasirodymai, vykstantys neįprastose vietose, pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. Ar tai galėtų būti yra viena iš priežasčių, dėl ko pasirinkote mažą butą?

Šiam projektui labai norėjome sukurti artumo jausmą. Kūrybos metu intymumas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, ir su komanda galvojome, kaip galėtume į visą tai įtraukti ir auditoriją. Ryšys, kuris užsimezga tarp žmonių pasirodyme ir kūrinio, artistų yra labai artimas – performansas vyksta vos už keletos žingsnių, buitinėje aplinkoje, kurioje jie tarsi yra lankęsi. Mes kasdien vaiksčiojame gatvėmis, lankomės bibliotekose ar sporto klubuose, bet ar kada pagalvojote kiek yra daug erdvių, kuriose mes negalime apsilankyti? Pavyzdžiui, restorano virtuvėje ar ligoninės personalo kambarėlyje. Aš pati labai retai pasiekiu tokias erdves ir manau, kad mes tiesiog esame ištroškę tokių pojūčių.

Grįžkime prie pasirodymo pavadinimo.

„Se prendre“ – tai prancūziškas pavadinimas. Iš tiesų labai sudėtinga išversti šį žodį, todėl mes stengiamės to nedaryti. Tai gali reikšti keletą skirtingų dalykų: „paimti“ – kaip veiksmažodis, nes „prendre“ reiškia „imti“, tačiau „se“ verčiasi „paimti ką nors“. Taip pat, „kartu“ – lyg susibendravimas, kito žmogaus apsikabinimas. Dėl šių skirtingų reikšmių šis pavadinimas mums ir pasirodė labai įdomus ir tinkamas.

Galbūt galite apibūdinti šokėjų tarpusavio ryšį ir ar spektaklio metu jis darosi vis intensyvesnis?

Kurdami šį pasirodymą mes nusprendėme ištyrinėti skirtingus kambarius mano bute. Susiejome skirtingas temas su atskiromis patalpomis – svetainė buvo susitikimo vieta, vienas iš kambarių, kuris buvo tuščias, turėjo būti pilnas gerų emocijų, nes pagalvojome, kokie jaukūs gali būti miegamieji, tačiau neatmetėme ir fakto, jog tai taip pat yra ir vieta, kurioje išgyvenamos didžiausios problemos, o virtuvė – buitinės rutinos erdvė. Nusprendėme pradėti nuo durų, kur buvo susitikimo vieta. 

Tiesiog pradėjome ir tyrinėjome intymumo idėją bei susitikimus tose pačiose vietose. Ilgainiui supratome, kad jeigu nesistengsime pakeisti įvaizdžio, auditorija manys, jog mes su Cooper atrodome kaip pora, nes esame bute, kuriame galėtų gyventi du žmonės. Dėl jaudulio, jausmų bei intymumo matosi pažinties bei artėjimo link artimumo procesas – iš pradžių mes susitinkame, džiaugiamės maloniu laiku, o tam tikru momentu atsiribojame vienas nuo kito. Atsiranda vienatvė, nuobodulys, ir galiausiai imame smurtauti vienas kitam už nugaros, tarsi grįždami į erdvę, kurioje galime bendrauti. 

„Se prendre“. Rémi Hermoso nuotr.

Kaip dėl rūbų, kuriuos dėvite? Kodėl pasirinkote tokį kasdienišką variantą?

Kuomet kūrėme šį spektaklį buvome apsirengę treniruočių drabužiais ir, kilus aprangos klausimui, išbandėme keletą skirtingų variantų. Supratome, kad tai lyg kostiumas. Atrodėme lyg kažkokie veikėjai, o ir rūbai turėtų būti pritaikyti, kad galėtume juose laisvai judėti – manėme, jog viskas atrodys netikra. Dėl to nutarėme tiesiog nusipirkti praktiškai tokius pačius drabužius, kuriuos vilkėjome, tik be skylių.

Kartais kostiumas pasako labai daug, tačiau šiuo atveju svarbiausia buvo nesukelti nepatogumų pasirodymo metu.

Grįžkime prie jūsų. Ar galite šiek tiek daugiau papasakoti apie cirko gyvenimą? Mes galvojame, jog cirke mes turime juoktis, bet galbūt jūs patyrėte kažką, kas išmokė jus gyvenimiškos pamokos?

Cirku užsiimu nuo devynių metų, o dabar man 33-eji. Tai buvo kiekvieno mano gyvenimo aspekto dalis – mano darbas, bet taip pat tai mano bendruomenė, mano draugai ir kalba, kuria kalbu. Tai yra labai giliai mano kūne. Kaip ir minėjau anksčiau, būdama 18-likos aš palikau savo gimtąjį miestą ir iš esmės sugrįžau tuomet, kai man buvo 28-eri. Iki tol aš net neturėjau konkrečios gyvenamosios vietos, būsto, nes visuomet keliavau ir dirbau. Per dešimt metų pasirodžiau daugiau kaip 3000 kartų (tai gerokai per daug), ir kiekvieną dieną eidavau į sceną skirtinguose kontekstuose. Taip tada atrodė mano gyvenimas, ir tai tikrai nebuvo naudinga sveikatai.

Kartais būna gerų momentų, kuomet dirbi su komandomis, kurios tau  artimos, ir pasirodymais, kurie tau patinka, tačiau kartais iš tikrųjų gali būti pragaras. Kai kažkas ne taip, kuomet esi labai toli nuo pažįstamų žmonių, yra galybė dalykų, kurių tu nesupranti, ir atlieki kūrinį, kurio nepavyksta išjausti. 

Cirkas yra maža, labai stipri tarptautinė bendruomenė – puikus įrodymas yra tai, kad aš atvykau čia, į Kauną. Su festivalio meno vadovu Gildu Aleksa prieš beveik pusantrų metų susitikome Stokholme ir iškart užmezgėme ryšį. Jis papasakojo man apie šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“, man patiko kontekstas, tad ilgainiui pradėjome dirbti kartu. Festivalio metu bus ir kitų žmonių, kuriuos aš pažįstu – iš Belgijos bei Norvegijos. 

Dauguma cirkų, apie kuriuos tik pagalvoju, sukuria itin problematišką moters įvaizdį, pastebimą pasirodymų metu. Kokybė dažnai priklauso nuo to, kaip žiūrovai reaguoja į vykstantį performansą, kokius dalykus jie nori matyti ir ypač, ką nori, jog atliktų moteris – tai ir sukuria tą problematišką įvaizdį, nes dažnai norai būna kiek neetiški.

Taigi jūs šokate dėl savęs ar dėl kitų?

Kartais darau tai dėl savęs, kartais dėl kitų. Manau, ką stengiuosi padaryti – tai šokti dėl abiejų.

 

Monika Balčiauskaitė

Daugiau apie „Cirkuliaciją“

„Kino pavasario“ hito „Martinas Idenas“ aktorius Luca Marinelli: „Meilė yra pati svarbiausia“
Namų kino platformose teberodomi populiariausi festivalio „Kino pavasaris“ filmai, kurių peržiūroms tik šiandien, balandžio 6 d., vyksta speciali akcija....
VDU prof. A. Volungevičienė: „Daugelio problemų, prasidėjus nuotoliniam ugdymui, galima išvengti“
Šią savaitę prasidėjęs nuotolinis ugdymas mokyklose įnešė nemažai sumaišties – mokyklai teko ne tik pergalvoti ugdymo turinį, susitarti su...
Vytautas Stasys Lagunavičius: „Organizuojant negalima žiūrėti savęs“
Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) ‒ tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo...
„Kino pavasaryje“ – Izraelio režisieriaus Yaron Shani „Meilės trilogija“ (interviu)
2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais,...
„Kino pavasario“ hito „Martinas Idenas“ aktorius Luca Marinelli: „Meilė yra pati svarbiausia“
Namų kino platformose teberodomi populiariausi festivalio „Kino pavasaris“ filmai, kurių peržiūroms tik šiandien, balandžio 6 d., vyksta speciali akcija....
VDU prof. A. Volungevičienė: „Daugelio problemų, prasidėjus nuotoliniam ugdymui, galima išvengti“
Šią savaitę prasidėjęs nuotolinis ugdymas mokyklose įnešė nemažai sumaišties – mokyklai teko ne tik pergalvoti ugdymo turinį, susitarti su...
Vytautas Stasys Lagunavičius: „Organizuojant negalima žiūrėti savęs“
Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) ‒ tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo...
„Kino pavasaryje“ – Izraelio režisieriaus Yaron Shani „Meilės trilogija“ (interviu)
2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia