Aurelija Gražina Rukšaitė. Sakralumas hardroko fone

Palydėjusi mudu su fotografu Arvydu Čiukšiu iki automobilio, uždarydama savo kiemo vartelius, Aurelija Gražina Rukšaitė užbaigė pokalbį paskutiniu įspūdingu biografiniu niuansu: „…tai va, tas mano senelis gyveno Amerikoje ir buvo kaubojus.“ Pašnekovė – lituanistė ir audėja, šių metų pradžioje tapusi liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureate, apdovanota už įspūdingus tradicinių lietuviškų juostų kilimus. Pastaruosius apžiūrėjome kūrėjos namuose, lyg muziejus apstatytuose iš viso pasaulio atsivežtais eksponatais: meno kūriniais, kaukėmis, keramika. 

Neseniai lankėtės Peru. Kas jus ten nuviliojo?

Man iš tiesų patinka seni dalykai. Kuo senesnė kultūra, tuo geriau, o po šiuolaikinius miestus keliauti man ne taip įdomu. Štai neseniai buvau Peru ‒ ten vyresniems žmonėms geriau nevažiuoti dėl itin reto oro. Tose aukštybėse be proto skauda galvą, tad nuolat tenka kramtyti koką. Kokoje labai daug deguonies, o ją parduoda kiekvienoje parduotuvėje. Tai ką, galvoju, parvešiu kokos draugams dovanų! Pasigriebiau penkiolika pakelių ir jau ruošiausi pirkti. Gerai, kad tą dieną keliavome su gidu ir kažkaip šovė į galvą jo pasiteirauti, ar galiu vežtis koką į Europą. Gidui akys ant kaktos iššoko ‒ sako: „Sėsit ilgam į kalėjimą! Net jei vieną sudžiovintą lapelį į knygą įsidėsit, šunys vis vien užuos.“ (juokiasi

Smagu, kad šis interviu vyksta ne areštinėje.

Su mano polėkiais visko gali būti! 

Kas jus taip traukia prie senųjų kultūrų?

Mane labai seniai domina ženklai, simboliai, jų reikšmės. Šis susidomėjimas užgimė turbūt 1982 m. Rygoje, kur kasmet vyksta didžiulis amatininkų turgus. Reformatai Latvijoje, palyginti su katalikais Lietuvoje, atlaidžiai žiūrėjo į tautosaką ir tautodailę, tad jose esančius ženklus ir šių tikrąsias prasmes latviai gerai žino. Tarpukariu Latvijoje dirbo žymus kraštotyrininkas Ernestas Brastinis, kuris rašė apie ženklus ir jų reikšmes ‒ mane labai įtraukė jo darbai. Taigi susidomėjimas prasidėjo ne nuo juostų, bet nuo simbolių.

Dėl to man svarbios ir senosios kultūros ‒ ne veltui trenkiausi į Indiją, kur vos išlipus iš lėktuvo svastikos (beje, sutinkamos ir baltų tautodailėje) tiesiog pabyra tau ant galvos. O šio ženklo reikšmės įvairiose kultūrose yra labai panašios: latviai ją vadina ugnies kryžiumi (ugunskrusts), Indijoje, primityviai šnekant, tai yra laimės ženklas. Svarbu tai, kad archajiški simboliai yra sakralūs. Pradžioje dėl to net bijojau austi. Jaučiausi kaip netikintysis, kuris nežino, kaip elgtis bažnyčioje ‒ ir bijo, ir nori, ir nesiryžta. Man juostų audimas atrodė toks sakralus, kad net nežinojau, ar sugebėsiu.

Kaip vis dėlto ryžotės? 

Pagal išsilavinimą esu lituanistė. Gimiau Sibire, tad sovietų okupacijos metais dirbdama susidurdavau su įvairiais niuansais ‒ manęs darbe arba nelabai, arba per daug norėdavo. Prireikė papildomos veiklos, tad paprašiau savo draugės tekstilininkės Laimos Oržekauskienės pamokyti mane austi. 

Buvo sudėtinga verstis kaip lituanistei sovietų okupacijos metais?

Esu gimusi Sibire ir tuo didžiuojuosi ‒ jiems tai nepatiko. Jaunystėje net į galvą neateina, kad už tai, koks esi, tavęs gali kur nors nepriimti. Bet net mokykloje auklėtojas, kuris dėl gerų pažymių pervedė mane į savo klasę, mano knygelėje pažymėjo, kad esu sibirietė ir vengiu visuomeninio darbo. Dėl to vėliau man kilo problemų su mandatine komisija. 

Mano mama turėjo dirbti darbų mokytoja, bet, kadangi buvo grįžusi iš Sibiro, tapo nebetinkama mokyti tarybinius vaikus megzti ir virti. Kitą kartą norėjo įsidarbinti valgykloje, bet buvo nuspręsta, kad ji užnuodys maistą ‒ štai kokiu lygiu tuomet viskas vykdavo. 

Tai ar vengėte visuomeninio darbo?

Faktas! Negi aš eisiu į komjaunimo susirinkimus? Darbe dėl paso irgi turėjau bėdų: nukreipė į korektūrą, nors man kaip lituanistei ten nebuvo kas veikti. Dirbau greitai ir gerai, taigi vieną kartą prisistatė toks vyrukas, siūlęs aukštesnes pareigas ir butą su sąlyga, kad sutiksiu tapti kažkokio komjaunimo komiteto nare. Pala, sakau, aš ne komjaunuolė. Sako, nesvarbu. Tada dar perklausiau: ar tu pas mane čia atėjai? Nesupainiojai? Dabar suprantu, kaip gudriai viskas buvo susukta, o tada man tiesiog atrodė visiška nesąmonė, kad pas mane su tokiais siūlymais prisistatė. Tu man duok milijoną gerų butų, bet kas jau kas, o aš į komjaunimo komitetą tikrai neisiu. 

Taigi susiradote papildomos veiklos.

Ausdavau gobelenus, krepšelius ‒ jau tada su simboliais! Įstojus į Tautodailininkų sąjungą, man pasiūlė austi juostas. Tada ir pamaniau, kad gal man tai per daug sakralu. Būtent jas austi mane išmokė žymi tautodailininkė Antanina Didžgalvienė. Išgirdusi mano dvejones ji pasakė: „Kaip tu sužinosi, ar sugebi, jei net nepradėjai? Tiktai ausk!“

Kodėl juostų audimas jums atrodė per daug sakralus?

Dėl simbolikos. Pavyzdžiui, latviai turi vadinamąją Lielvardės juostą, kuri yra dovanojama naujagimiui, tarsi išaudžiant jam gyvenimo kelią. Dėl to niekad neprasimanau simbolių ‒ galiu pažaisti su spalva, įnešti šiek tiek moderno, ypač jei darau taikomuosius darbus, diržus ar apyrankes, bet simbolių niekad nekuriu. Tikėjimas jais ir atneša sakralumą. 

Pradėjusi austi gan greitai išmokau šio amato. Vėliau norėjosi kažko daugiau, o mano mokytoja ausdavo vadinamąsias dvigubas juostas, kurių spalvos eina dvigubu ritmu. Išmokau austi ir jas ‒ šiose juostose galima įlieti daugiau polėkio, žaismės.

Kokia prasmė slypi juostoje? Kokie skirtumai aptinkami regionuose?

Regionai skiriasi raštais, ornamentų išdėstymu, spalviniais sprendimais. Spalvų deriniai regionuose skirtingi. Tarp kitko, mėgstu naudoti aktyvias spalvas. Okupacijos metais visi įsivaizdavo, kad jei jau liaudiška, tai turi būti be spalvos, rudai pilka, žemiau žemės, visai nupezę. Nieko panašaus ‒ nėra ryškiau nei liaudies mene. Senais laikais teko lankytis Vilniuje, vienos iš bažnyčių, kurioje buvo liaudies meno muziejus, archyvuose. Pakėlusi seną juostą ir iš arti apžiūrėjusi nenublukusias dalis randi aktyvias, ryškias spalvas. Pavyzdžiui, mėlyna ‒ pridėk dar kokį žalvarinį papuošalą prie tos aktyvios mėlynos ‒ kala taip, kad gali nugriūti! 

O prasmės skiriasi tik ženklų, pačių juostų prasmė nesikeičia. XVIII a. pab.–XIX a. (apie ankstesnius laikus nelabai žinome) juostos turėjo taikomąją funkciją: surišti, aprišti, pririšti, pasipuošti. Tačiau pas mus, kaip ir Latvijoje, juosta būdavo dovanojama kaip palinkėjimas ‒ sakykime, galėjai gauti juostą, margintą laimės kryžiumi. Gerbiu Paulių Galaunę už tai, kad rinko ir saugojo tautodailę, bet man nepatinka jo suprimityvinti ženklų pavadinimai, pavyzdžiui, iš dvigubo kryžiaus išėjo roželė. Taigi pavadinimai duoti ne pagal prasmę, o asociatyviai, pagal formą. Jau minėto E. Brastinio nagrinėjamų simbolių gylis visai kitas, o juk ženklai tie patys ‒ baltų. Kaime juostos tebėra dovanojamos, nors žmonės galbūt ir primiršo kodėl, kokia šios dovanos prasmė. Ne veltui piršlius ar jubiliatus juosiame juostomis, nors ir baisiomis. 

Esate tvirtų patriotiškų įsitikinimų. Ar tai buvo išugdyta šeimoje?

Specialiai ugdyta gal ir nebuvo, bet šeimoje nestigo tvirtų asmenybių. Pavyzdžiui, mano močiutė (tėčio mama) buvo beraštė moteriškė, bet labai stiprus žmogus. Anais laikais senelis nusipirko dvarą Širvintose, pasistatė malūną, lentpjūvę, o tai užtikrino miesteliui elektrą. Širvintose tuo metu daugiausia gyveno lenkai. Visgi močiutė sugebėjo bažnyčioje įvesti pamaldas lietuvių kalba. Ji nupirko vietinėms bobelėms šiltus vailokus ir nuvarė jas giedoti į bažnyčią. Taip pat ten jie įsteigė ir pirmąją amatų mokyklą. Seneliai visai nenorėjo pasirodyti kažkokiais patriotais, tiesiog jautė, kaip turi elgtis. O ir religinga močiutė buvo be proto ‒ jau būdama tremtyje, Sibire, atliko kunigo pareigas. Ten nebuvo kunigų, tad bendruomenei buvo leidžiama išsirinkti dvasininką (nors ir be įšventinimo). Mano mama irgi tokia buvo ‒ galėjo penkiasdešimt kilometrų eiti per Sibirą teisybės ieškoti. Matyt, šios savybės su krauju persiduoda. Štai 1987 m. aš, smulki mergina, kartu su keturiais augalotais vyrais pasiėmėme pasus ir patraukėme į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Pamenu, mama nesakė nieko, o tėtis tik tarė: „Vaikeli, tu nežinai, kas tai yra.“ Bet kai nežinai, tai ir baimės nėra. Mano visa šeima tokia ‒ ne veltui mūsų telefonų buvo pasiklausoma. Nes nieko tai valdžiai nebuvo blogiau nei žmogus su pozicija. Ką reiškia žmogus su pozicija? Tai reiškia, kad siūlyk tu jam ką nori ir daryk su juo ką nori, bet jo nepalenksi ‒ nepadės nei siūlomas butas, nei niekas. Be to, ir mano draugai visad buvo tvirtų pažiūrų. 

Ką jums duoda audimas?

Man patinka! 

Du žodžiai?

Nėra čia ko daug plepėti. Kažkur girdėjau, kad audimas – tai tikra meditacija ir panašiai. Man tai visų pirma yra ilgas techninis darbas ir jokia meditacija. Tiek, kad ausdamas juostą, kurioje tiek prasmės, blogai nesijausi. 

Galite klausytis muzikos ausdama?

Ramiai. Jaunystėje man labai patiko hardrokas. Tai įsivaizduoji ‒ per kolonėles varo roką, o Aurelija audžia (juokiasi)! 

 

Julija Račiūnaitė
Arvydo Čiukšio nuotr.

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. vasario numeryje „Tautodailė“. Numerį perversti galite čia.

„Kino pavasario“ hito „Martinas Idenas“ aktorius Luca Marinelli: „Meilė yra pati svarbiausia“
Namų kino platformose teberodomi populiariausi festivalio „Kino pavasaris“ filmai, kurių peržiūroms tik šiandien, balandžio 6 d., vyksta speciali akcija....
VDU prof. A. Volungevičienė: „Daugelio problemų, prasidėjus nuotoliniam ugdymui, galima išvengti“
Šią savaitę prasidėjęs nuotolinis ugdymas mokyklose įnešė nemažai sumaišties – mokyklai teko ne tik pergalvoti ugdymo turinį, susitarti su...
Vytautas Stasys Lagunavičius: „Organizuojant negalima žiūrėti savęs“
Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) ‒ tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo...
„Kino pavasaryje“ – Izraelio režisieriaus Yaron Shani „Meilės trilogija“ (interviu)
2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais,...
„Kino pavasario“ hito „Martinas Idenas“ aktorius Luca Marinelli: „Meilė yra pati svarbiausia“
Namų kino platformose teberodomi populiariausi festivalio „Kino pavasaris“ filmai, kurių peržiūroms tik šiandien, balandžio 6 d., vyksta speciali akcija....
VDU prof. A. Volungevičienė: „Daugelio problemų, prasidėjus nuotoliniam ugdymui, galima išvengti“
Šią savaitę prasidėjęs nuotolinis ugdymas mokyklose įnešė nemažai sumaišties – mokyklai teko ne tik pergalvoti ugdymo turinį, susitarti su...
Vytautas Stasys Lagunavičius: „Organizuojant negalima žiūrėti savęs“
Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) ‒ tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo...
„Kino pavasaryje“ – Izraelio režisieriaus Yaron Shani „Meilės trilogija“ (interviu)
2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia