Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu

Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už nepaklusimą pareigūnams ir įkalintas. Daugiau skaitykite čia. 

#культпратэст (#kultprotest) – tokia grotažymė liepos pabaigoje, artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams, ėmė sklisti socialiniuose tinkluose. Kadangi šie valstybių sienų nepripažįsta, įdomu gyvai stebėti, kaip pagaliau garsiai, „drąsiai, lyg nebūtų rytojaus“, ima kalbėti mūsų kaimynai, veikiantys kultūros baruose – taip jie siekia protestuoti prieš cenzūrą tiek mene, tiek politikoje, tiek gyvenime.

Grynas sutapimas, kad vos vos iki rinkimų ir #культпратэст augimo pradžios pasikalbėjome su dokumentinio filmo „Grynas menas“ režisieriumi Maksimu Švedu. Filme vieno ryškiausių šiuolaikinės Baltarusijos tapytojų (praėjusių metų pabaigoje nusižudžiusio – priežasčių šeima nedetalizavo, bet rašyta, kad menininkas neturėjo pinigų net transporto bilietėliui nuvažiuoti į filmo pristatymą) Zaharo Kudino praktikos ir meninės intervencijos viešosiose erdvėse perteikia absurdišką Baltarusijos portretą. Savitas Zaharo menas vadinamas „neuro art“ – jis dirbo ne tik tapybos, bet ir skulptūros, 3D, virtualios realybės srityse. 2018-aisiais Minsko Serebriankos mikrorajone sukūrė pirmą didelės – labai didelės – apimties abstraktų darbą purškiamais dažais – „Reflection of the Sky“.

Jau apkeliavęs ne vieną solidų festivalį, įskaitant ir programas dedikuojančius žmogaus teisėms, filmas „Grynas menas“ („Чистое искусство“ / „Pure Art“) rugpjūčio 19 d. bus rodomas Kauno menininkų namuose, rugpjūčio 18 d. – bičiuliškoje sostinės įstaigoje, Kirtimų kultūros centre. Šie seansai – dokumentikos ciklo „Common People“ dalis.

Maksimai, pagal išsilavinimą jūs – teisininkas, politologas. Kaip tapote kino kūrėju?

Politikos mokslus pasirinkau gana atsitiktinai. Visgi man iš tiesų įdomu stebėti žmonių elgesį, o politika – tai ugnies kurstymas, provokuojantis žmones veikti. Tokia man atrodo reikalinga dokumentika – apie veikiančius žmones.

Kaip susidomėjote tuomet dar būsimu filmo herojumi Z. Kudinu?

Pirmą kartą šį menininką įsidėmėjau skaitydamas straipsnį apie nutrūktgalviškus jo nuotykius JAV. Labai patiko Zaharo citata, panaudota straipsnio pavadime: „Kada gi žmonės nustos rėkti ir suvoks, kad Baltarusiją kuria patys?“ Pritariu šiai minčiai – turime daugiau dirbti ir mažiau pliurpti. Mažiau gailėtis savęs. O susitikome jau pradėjus parengiamuosius filmo darbus – nebuvau matęs jo tapybos, išskyrus tą, kuri iliustravo minėtą straipsnį. Pasirinkome jį pagrindiniu pasakojimo herojumi būtent dėl asmenybės, išraiškingo charakterio. Tai, kad jis tapytojas, man nebuvo taip svarbu. Pagrindinė filmo idėja – parodyti Baltarusijos atmosferą per keistą meno fenomeną, ne per menininko biografiją.

Gal galite papasakoti išsamiau, kas tai per absurdiška atmosfera, užfiksuota filme? Ar menas, įskaitant kiną, pajėgus kovoti su absurdu?

Man sudėtinga žodžiais apibūdinti absurdą, todėl ir pasirinkau kino formą. Na, paklausykit: abstrakčiojo meno atstovas per visą miestą tempia didelio formato drobes, atremia jas į sienas, nuo kurių komunalinio ūkio darbuotojai jau teptukais „nuvalė“ gatvės meną, ir tapo. Galiausiai vienas iš šio plenero darbų pateko į Baltarusijos nacionalinį dailės muziejų. Crazy skamba, ką? Visgi ne, nepasakyčiau, kad menas – tai kova. Kaip pasakė Zaharas filme, menas turi kelti klausimus, o ne atsakinėti klausiantiems (tai buvo menininko atsakymas praeiviui parke, paklaususiam, ką jo darbas sako žiūrovams, – red. past.).

Gatvės menas, pagal vieną teoriją, yra opozicija instituciniam menui ir galerijų tradicijai. Kita vertus, jis gali būti laikomas ir vieninteliu grynu menu, kuriam neturi įtakos srovės ar kuratoriai. Zaharas tarsi gyveno abiejuose pasauliuose. Bet gal tik man taip atrodo? Ką manote jūs ir kuriam apibūdinimui labiau pritartumėte? 

Zaharo požiūris į meną – labai kompleksiškas, bent jau tokį susidariau įspūdį, kiek jį teko pažinoti. Tuo požiūriu jis mėgo dalintis – daugelis pokalbių su juo sukosi apie meną. Bet nesiimsiu cituoti jo teorijos ar dėlioti savosios, nesu meno ekspertas. Man daug artimesnis gatvės menas.

Ar galima teigti, kad jūsų filmo herojus iš galerijos išėjo į gatvę? 

Nepasakyčiau, kad jo menas transformavosi į gatvės meną. Jis sutiko dalyvauti projekte, nes jam patiko filmo apie Baltarusiją idėją. Kartu radome būdą provokuoti žmones, kad pradėtų kalbėti, – dažų dėmes nuo sienų perkelti ant drobės. Apskritai Zaharui patiko dalyvauti bet kokiuose meno procesuose, jis jautėsi gerai būdamas reikalingas tiek gatvėje, tiek galerijose.

Kadrai iš filmo

Dialogų filme yra įvairių – vieniems patinka, kiti piktinasi, ar kas suteikė jam leidimą čia tapyti. O kaip apskritai baltarusiai vertina Zaharo Kudino palikimą?

Žmonėms Zaharas patiko – jis buvo šviesi asmenybė, kupina drąsių, kartais ekscentriškų idėjų. Tos simpatijos visgi buvo dažniau reiškiamos žodžiais – pirkėjų eilių prie jo paveikslų nesusidarydavo. Jis buvo jautrus kitų nuomonei, netgi įsižeisdavo neatsargiai parinkus žodžius, galėjo skaudžiai atsikirsti ir sukritikuoti kito meną. Apskritai meno kritikai ir istorikai žavisi jo mintimis ir darbais – ypač po to, kai jis paliko šį pasaulį. Beje, jis buvo jauniausias menininkas, kurio darbas pateko į Nacionalinį muziejų. Be honoraro.

Kaip Baltarusijoje priimtas šis filmas? Ar vietos gyventojai sutinka su jūsų rodomu Baltarusijos vaizdu?

Mūsų šalyje kino industrija unikali: beveik nėra pinigų, festivalių, specialistų, konkurencijos, auditorijos. Bet yra filmų! Dalis jų kuriama valstybinėje studijoje „Belarusfilm“, bet šiuos žiūrovai retai vertina palankiai. Kitus gi kuria nepriklausomi entuziastai be biudžetų. Treti kreipiasi pagalbos į užsienio šalis, siūlančias paramą. Maniškį filmą rėmė Lenkijos kino institutas.

O atsiliepimai maždaug tokie: „ironiškai reflektuoja realybę, kurioje gyvename“. Žmonės sakė, kad visa ko absurdiškumą ir sunkumus filmas tikrai parodo, bet iš kino salės išėjus palengvėja.

Kadangi šio žurnalo numerio tema – gatvės menas, įdomi ir jo padėtis bei santykis su Baltarusijos valdžia.

Dabartinė gatvės meno scena Baltarusijoje dažniausiai asocijuojama su projektu „Urban Myth“, „Vulica Brasyl“ festivaliu, pritraukiančiu gerai žinomų menininkų, ir vietinių aktyvistų meno bendruomene „HutkaSmachnaa“. Gatvės meno šaknys siekia sovietų laikus. Pastaruoju metu valdžia lyg ir palankesnė šiam reikalui, bet pasitaiko, kad uždažomos ir pačių užsakytos freskos.

Kotryna Lingienė

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. rugpjūčio numeryje „Sienografai“. Numerį perversti galite čia.

Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Alba Folgado: „Menas – atsakas į mus supančią visuomenę“
Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“. Požeminė ekonomika ir kiti videoryšiai
Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui,...
Drama dramos teatre: kovą nutrūkęs premjeros „Elektra“ procesas tęsiasi (interviu)
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro...
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už nepaklusimą pareigūnams ir įkalintas. Daugiau skaitykite čia.  #культпратэст (#kultprotest) – tokia grotažymė liepos pabaigoje, artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams, ėmė sklisti...
Daugiau
Globoja
Leidžia