Anton Lukoszevieze: „Man įdomu, kai įprasta tampa neįprasta“

Judėjimo FLUXUS tėvas Jurgis Mačiūnas gimė Kaune. Tai įvyko 1931-ųjų lapkričio 8-ąją. Mačiūnų šeima gyveno vos nusileidus nuo Parodos kalno (apie tai, be abejo, informuoja memorialinė lenta), kalbama, kad turėjo vasarnamį ir Kačerginėje. Būtų kiek akiplėšiška savintis Mačiūną ir vadinti jį garsiausiu Kauno menininku – kaip bebūtų, jo šeima, prasidėjus karui, juk ne šiaip sau iškeliavo atostogų, bet buvo priversta trauktis į Vakarus, ir tik Niujorke Jurgis tapo George’u, o jo idėjos – FLUXUS’u. Vis dėlto, įkvėpus save FLUXUS’o manifestu, nuostabiai lengvų dalykų viešosiose ar uždarosiose miesto erdvėse nuveikti tikrai galima. Ir tai vyksta. Praėjus vos porai mėnesių nuo to, kai Naglis Rytis Baltušnikas itin spėriai, aplink siaučiant automobiliams, atidarė Jurgio Mačiūno aikštę toje pačioje Parodos kalno papėdėje, teko nudžiugti kol kas tikrai ne per dažnai minimą pavardę aptikus ir Kauno bienalės programoje. Jurgio Mačiūno kūrinį į, sakyčiau, antimenišką „Sodros“ klientų aptarnavimo centro erdvę „įsodino“ lietuvių kilmės britų kūrėjas Antonas Lukoszevieze’ius (g. 1965). Leidau sau pamanyti, kad, šių asmenybių kaunietiškąsias patirtis sudėjus kartu, pokalbis geriausiai tiks būtent į „Kauniečio“ rubriką. 

Kur Lietuvoje gyveno jūsų giminės?

Mano tėvo šeima gyveno dvare, kurio šiandien nebėra, prie Kybartų ir Virbalio, vakarų Lietuvoje. Dalis giminės emigravo į Didžiąją Britaniją, dalis grįžo į Lietuvą ir 1941-ųjų birželį buvo ištremti į Sibirą. Beveik visi žuvo gulaguose. 

Kiek lietuviškos jūsų šaknys turi įtakos kūrybos vaisiams?

Pastaruosius dešimt metų įtakos turi tikrai nemažai. Mano šaknys – tai medžiaga mano muzikai, fotografijai, meno kūriniams. Tai – svarbus įkvėpimo šaltinis. 

Kaip atradote Mačiūną ir kuo jo filosofija artima jūsiškei?

Mačiūnas buvo Niujorko meno scenos dalis, o ši buvo artimai susijusi su 7-ojo dešimtmečio avangardine muzika. Būtent jos aš nemažai groju. Mačiūno kompozicijose aiškiai girdimas neapsisprendimo motyvas, taip pat – atsitiktinumas, humoras, sisteminiai darbo konstrukcijos būdai. Šiuos metodus, nors ne tik juos, taikau ir aš. 

Anton Lukoszevieze. Autoportretas.

Ar sekate ir Mačiūno bendražygio Jono Meko kūrybą?

Man labai patinka jo darbai, ypač filmai. Manau, jis itin svarbi eksperimentinio kino lauko asmenybė. Kai kurie J. Meko filmai yra mano pastarųjų 50-ies metų geriausių filmų sąraše. Labiausiai mėgstu „Reminiscences of a Journey to Lithuania“ – tai išskirtinis, aštrus kūrinys. 

Ar ruošdamasis bienalei Kaune lankėtės pirmąkart? Ką dar, be instaliacijos, spėjote nuveikti?

Kaune esu lankęsis daug kartų, tiesa, visuomet pasižvalgyti, tik pastaruoju metu – dirbti, ruošti instaliaciją. Taip pat daug vaikščiojau be žemėlapio ir fotografavau.

Kauno fotografijų seriją jau mačiau jūsų tinklalapyje – tiesą sakant, nustebau, nesitikėjau, kad kam nors dar gali būti įdomus apleistas „Laisvės“ kino teatras. Ne pati fasadiškiausia miesto pusė, tiesa? Ar tokių fotografuodamas ir ieškote?

Spalvotos fotografijos, kurias matėte, – naujausia mano serija, pradėta šiemet. Paprastai renkuosi nespalvotas juostas, jas ryškinu ir fotografijas spausdinu pats. Spalva man įdomi, fotografuoju būtent dėl jos ir konstrukcijos. Dar svarbus įrėminimo aspektas. Pastatų spalvos, Kauno modernizmas, apskritai šviesa, tvyranti šiame mieste, yra labai gražu. Man įdomu, kai įprasta tampa neįprasta – galbūt tai, ko kasdien nepastebime. Tokie objektai, patekę į fotoaparato ieškiklį, man tampa išskirtiniai.

Ar klajones su fotoaparatu vėliau cituojate kituose savo darbuose?

Kartais šią patirtį pasitelkiu vizualinėje savo tapybos darbų kalboje ar muzikos kompozicijose. Pernai parašiau kūrinį, grįstą senomis panoraminėmis Vilniaus fotografijomis.

Tiesa, apie Vilnių. Jame lankėtės ir grojai nekart. Ar panašūs Vilnius ir Kaunas? Man labai skirtingi, bet visada įdomu išgirsti, kaip atrodo iš platesnės perspektyvos.

Tai išties skirtingi miestai. Abu – upių miestai, bet, būdamas Vilniuje, tam tikra prasme jaučiuosi esantis mažesniame mieste. Čia itin ryškus senamiestis. Kauno dominantė – modernistinė architektūra – labai skiriasi nuo vilnietiškosios. Abu miestai man patinka, abu, manau, turi daug potencialo kaip Europos taškai, kuriuos įdomu lankyti, įdomu juose dirbti. 

Ką manote apie netoli tavo instaliacijos „Sodroje“ esančią J. Mačiūno aikštę? Ar tai būtų gera vieta pasirodyti jūsų muzikiniam kolektyvui „Apartment House“?

Ji sunkiai apibrėžiama… bet tai ir esmė. Kalbant apie pasirodymą – žinoma. Mes grojame pačiose įvairiausiose lokacijose visame pasaulyje. Dar norėčiau pagroti Kauno centrinio pašto kabinetuose. 

Pabaigoje dar pakalbėkim apie pačią bienalę. Kaip jos tema – paminklų klausimas – atrodo Europos kontekste?

Europoje neramūs laikai – tiek ekonomine, tiek politine prasme. Atrodo, vis dar nesame išsprendę daugelio istorinių klausimų, vis dar mąstome apie tai, kas yra vieninga Europa. Tad diskusijos apie praeitį ir žvilgsnio į ją per šiuolaikinio meno prizmę prasme bienalė yra itin laiku.

Kiek paminklų ir įpaminklinimo klausimas aktualus Didžiojoje Britanijoje?

Yra diskusijų dėl paminklų aktualumo, ypač dėl kai kurių šiek tiek kontroversiškų kolonijinio periodo asmenybių. Kai kuriuos paminklus siūloma nuversti, manau, tai neteisingas požiūris. Man patinka tuščio Ketvirtojo pjedestalo (angl. The Fourth Plinth) projektas Trafalgaro aikštėje Londone. Ne viskas, ką ant to pjedestalo užkelia, patinka, bet, tarkim, Rachel’ės Whiteread darbas buvo labai geras.

Mėgstu paminklus, kurie ne tradiciškai užima vietą, bet priverčia pagalvoti. Mano paminklas Mačiūnui Kaune yra ir nėra, jis atliekamas paprastų žmonių paprastoje viešojoje erdvėje. 

Daina Dubauskaitė

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

kaunobienale.lt

antonlukoszevieze.co.uk

Šilainių sodai kviečia į tarptautinį forumą (interviu)
Klimato kaita gali skambėti kaip abstrakti ir pribloškianti sąvoka, bet ar gali aktyvūs piliečiai ir vietos bendruomenės ką nors...
VDU istorikas apie Vasario 16-osios signatarus: tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas doc. dr. Rūstis Kamuntavičius sako, kad nors kalbame apie Vasario 16-ąją, jos signatarus, tačiau...
KTU urbanistė ir iliustratorė I. Povilaitienė: „Piešimas – tai universali kalba“
Nebūtina mokėti užsienio kalbų, kad galėtum sėkmingai perteikti savo idėjas ir vizijas.Tam gali užtekti ir paprasčiausio lapo popieriaus, pieštuko...
Kūrybiškas judėjimas – ne tik sau, bet ir kitiems (trys istorijos)
Praėjusį rudenį Kauno menininkų namuose prasidėjo rezidencinio pobūdžio laboratorijų projektas, kviečiantis kūrėjus tirti meno prieinamumo problematiką, dirbti su jiems...
Šilainių sodai kviečia į tarptautinį forumą (interviu)
Klimato kaita gali skambėti kaip abstrakti ir pribloškianti sąvoka, bet ar gali aktyvūs piliečiai ir vietos bendruomenės ką nors...
VDU istorikas apie Vasario 16-osios signatarus: tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas doc. dr. Rūstis Kamuntavičius sako, kad nors kalbame apie Vasario 16-ąją, jos signatarus, tačiau...
KTU urbanistė ir iliustratorė I. Povilaitienė: „Piešimas – tai universali kalba“
Nebūtina mokėti užsienio kalbų, kad galėtum sėkmingai perteikti savo idėjas ir vizijas.Tam gali užtekti ir paprasčiausio lapo popieriaus, pieštuko...
Kūrybiškas judėjimas – ne tik sau, bet ir kitiems (trys istorijos)
Praėjusį rudenį Kauno menininkų namuose prasidėjo rezidencinio pobūdžio laboratorijų projektas, kviečiantis kūrėjus tirti meno prieinamumo problematiką, dirbti su jiems...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia