Antano Martinaičio deformacijos meistrystė ir aštrūs rakursai piešinių parodoje „Psichodelicus”

Rugsėjo 4 d., trečiadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Antano Martinaičio piešinių serijos „Psichodelicus” parodos atidarymas ir naujosios poezijos knygos „Vienišo paukščio istorija“ pristatymas. Būtent šią knygą iliustruoja Antano Martinaičio piešiniai. Poeziją skaitys aktorius-režisierius Stanislovas Nacius. Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Antanas Martinaitis. Piešiniai“ dalis.

Šioje parodoje eksponuojami piešiniai yra iš dviejų – Laimos Drazdauskaitės ir Arvydo Martinaičio – rinkinių. Vis dėlto, anksčiau rinkinys buvo neišdalytas ir vienas. Laima Drazdauskaitė iki mūsų dienų išsaugojo vientisą, neišsklaidytą 1975‒1982 metais sukurtą kolektyvinių piešinių rinkinį – du ciklus „Psichodelicos“ bei „Mimicrios“ ir dar šūsnį, nepriklausančią ciklams. Viso beveik 550 piešinių. O Arvydui Martinaičiui, kaip jos gerbiamo kolegos Antano Martinaičio sūnui, prieš porą metų dvidešimt piešinių dailininkė padovanojo.

Piešinius galime laikyti neeksponuota, necenzūruota Lietuvos sovietmečio daile. Tai iš esmės dviejų bičiulių, talentingų tapybos ir žodžio meistrų – Antano Martinaičio ir Ričardo Povilo Vaitiekūno – kūrybinio dueto darbai. 1976 m. Vaitiekūnui iš Kauno išvykus gyventi į Vilnių, aktyviau kūrybiniame procese dalyvavo Edmundas Saladžius. Kolektyvo perpetuum mobile – Antanas Martinaitis, išskirtinio tapybinio ir poetinio talento kūrėjas, palikęs eilėraščių, dienoraštinių užrašų ir paraštinių piešinių lobyną. Jo ypatingas improvizatoriaus talentas ir gebėjimas piešti viena linija, perteikiant erdviškumą, perspektyvą, trimates apimtis; formų transformacijos ir deformacijos meistrystė, aštrūs rakursai, o taip pat ir gebėjimas kurti žodžių naujadarus ir juos sumaniai jungti su vaizdu yra išskirtinis meninis reiškinys Lietuvos sovietmečio dailėje.

Antanas Martinaitis. Piešinys iš serijos „Psichodelicos“ 1975 – 1982.

Antanas Martinaitis. Piešinys iš serijos „Psichodelicos“ 1975 – 1982.

Rinkinio darbai ne visi yra vienodai vertingi – pasitaiko eskiziškų, neišbaigtų arba tik su skubiu kompozicijos idėjos pasižymėjimu. Tačiau didžiuma piešinių ir visumos įspūdis – pritrenkiantis. Piešiniai buvo sukurti visiškai spontaniškai Kauno vaikų dailės mokykloje, pertraukų tarp pamokų metu: pradėtą A. Martinaičio piešinį bičiulis P. R. Vaitiekūnas stengdavosi pabaigti taip, kad draugas net nepastebėtų, jog dar kažkas lietėsi prie šio piešinio. Tai improvizavimas, pratęsiant, įsijaučiant į Martinaičio mintį ir raiškos būdą. Ne veltui Martinaitis savo kūrybai apibūdinti pasitelkė žodį „mimikrija“, kuris reiškia maksimalaus supanašėjimo siekį. Todėl šiandien ganėtinai sunku atskirti Martinaičio ir Vaitiekūno indėlį, bet Saladžiaus konstruktyvų piešinį ir vaizdinius, atpažinti yra kiek lengviau.

Dalis piešinių, priklausančių „Mimicrios“ ir „Psichodelicos“ ciklams yra signuoti, kuriant tokią sudėtinę, kaip ir priklauso kolektyvinei kūrybai, signatūrą (pvz. „Martvaitdrazdai“). Taigi, šifruojame, kad tai Martinaičio ir Vaitiekūno bendras piešinys. Nors Drazdauskaitės pavardės skiemuo signatūroje taip pat yra, bet tai ne todėl, kad ji piešė. Drazdauskaitė pagerbta ir įamžinta, atsidėkojant už tai, kad jau tuomet ji pradėjo rinkti bei pagarbiai saugoti piešinius. Ir saugoja iki šiol. Laima Drazdauskaitė, neturėdama, kaip teigia pati dailininkė, tokio spontaniško gebėjimo improvizuoti, tapo šio „projekto“ kuratore, puoselėtoja ir saugotoja, bet jame pati nepiešė.

Ši paroda koreaguoja, praplečia piešinio Lietuvos sovietmečio dailėje supratimą, pristato talentingų piešėjų spontanišką improvizacinį piešimo metodą, kaip meninės kūrybos vaisingumo įrodymą. Vaitiekūno ir Martinaičio talentai improvizuoti, gebėjimas čia ir dabar kurti žodžius naujadarus ir juos sumanias jungti su vaizdu, neturi analogų XX a. antrosios pusės Lietuvos dailėje.

Ramutė Rachlevičiūtė

Paroda veiks 2019 09 04 – 2019 10 05

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

menoparkas.lt

Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Vizionierių Juozą Vaičkų įkūnysiantis Deividas Breivė: „Išmanioji programėlė nesurežisuos spektaklio“
Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį...
Maršrutas rugpjūčio 14 – 16 dienoms
PENKTADIENIS, 08 14 Paroda „Naujas muziejuje: radijo gamyklos kolektyvo albumas“, 10:00–18:00 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15...
Apie „Gryną meną“ su baltarusių režisieriumi Maksimu Švedu
Atnaujinta: Publikavus straipsnį internete paaiškėjo, kad Maksimas Švedas, dokumentavęs Baltarusijoje po rinkimų vykstančius protestus savo vaizdo kamera, sulaikytas už...
Muziejaus trečiadienis. Pasaka yra tiesa, ir joje nėra nei krislo melo
(Juliui Viktorui Kaupui – 100) Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos mėnesį duris atvėrė paroda „Kalnų gatvės padauža“ skirta rašytojo,...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia