Alternatyva. Po Atgimimo atėjęs „Sumirimas“

Jaras Ramūnas – menininkas, apimąs didžiulį kūrybinių iniciatyvų spektrą: internetinėje erdvėje jis aprašomas kaip šiuolaikinio meno propaguotojas, kuratorius, kompozitorius, rašytojas ir poetas, performanso meno ir konkrečiosios muzikos Lietuvoje pradininkas, nuo sovietų okupacijos laikų avangardą ir kitokią kūrybą plėtojantis atlikėjas, taip pat itin įdomaus internetinio puslapio autorius (jaras.lt rasite ir nemažai autorinių, Jaro sukurtų memų), o plačiajai auditorijai geriausiai žinomas kaip „Echidna aukštyn“ projekto kūrėjas ir poetas, 2010 m. po vandeniu deklamavęs eiles Megos“ prekybos centro akvariumo rykliams. Gausi autoriaus kūryba paženklinta anonimiškumo, kurio sudedamoji dalis ‒ viešojoje erdvėje visad dėvima kaukė. 

Nepaisant visų išvardytų veiklos sričių (taigi ir pokalbio temų) žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ balandžio numeryje, dedikuotame alternatyvai, kalbėjomės apie reikšmingą eksperimentinės muzikos apraišką Kaune ir Lietuvoje ‒ 9 dešimtmetyje Jaro Ramūno sukurtą ir iki 2014 m. organizuotą festivalį „Sumirimas“ („Didelis Pasaulis!“). 

Jaras Ramūnas. Neringos Kulokaitės nuotr.

Papasakokite apie pirmąjį avangardinės muzikos festivalį „Sumirimas“ („Didelis Pasaulis!“). 

1996 m. nusprendžiau surengti pirmąjį festivalį „Sumirimas“ (pavadinimas „Didelis pasaulis!“ atsirado vėliau), skirtą paranormaliai muzikai. Panašu, kad pradžioje festivalio pavadinimas gąsdino tam tikrus žmones, nors vėliau pastebėjau, kad pavadinimo originalumas (konkrečiai jo priešdėlis) buvo sėkmingai pradėtas kopijuoti kitų iniciatyvų. „Sumirimo“ pavadinimas į galvą atėjo savaime, o jį užrašęs nustebau ‒ skaitant iš kitos pusės skamba beveik taip pat. Gal šešerius metus iš eilės festivalis vyko be jokių pauzių ‒ kai kas jį vadino „Jarinėmis“. 

Pačioje pradžioje su Linu Vyliautu (muzikos leidinių redaktoriumi, kolekcininku, – red. past.) apmąstinėjome, kaip galėtų būti pavadinta muzika, kurią ruošiausi rodyti festivalyje. Buvo nuspręsta, kad žodis „paranormalus“ būtų tinkamiausias ir kad jis reiškia tą patį ką „avangardinis“. Taigi, tai nebuvo muzika apie skraidančias lėkštes. 

Festivalį organizavau ir finansavau vienas. Tuo metu Lietuvoje tokių renginių vyko itin mažai (buvau įsitikinęs, kad daugiau jų vyko Vilniuje), tad grupės labai maloniai sutikdavo groti už „ačiū“ ar už simbolinį honorarą. Tereikėjo įdėti darbo. Pirmasis festivalis truko dvi dienas, o jo programa buvo prigrūsta. Iš viso pasirodė po dešimt grupių per dieną, sutarėme, kad kiekviena atliks apie 45 min. trukmės programą. Festivalis prasidėdavo vakare ir vykdavo iki paryčių. Tuo metu egzistavęs Kauno mažasis teatras (2017 m. prijungtas prie Kauno miesto kamerinio teatro, – red. past.) turėjo fantastiškas, avangardiškai išplanuotas ir renginiui idealiai tinkamas juodos spalvos patalpas. Gaila, kad Mažasis teatras užsidarė ‒ visuomet sakiau, kad jis galėtų veikti toliau, jei būtų pasukęs šiuolaikinio meno pusėn

Kokie buvo festivalio siekiai, kaip sekėsi juos įgyvendinti?

 „Sumirimą“ sugalvojau rengti dėl to, kad tokia muzika Kaune buvo gausiai kuriama, bet į ją kreipiama mažai dėmesio ‒ subūrus atlikėjus lengviau patraukti publikos dėmesį. Būtent tada gimė mano šūkis „Kaunas ‒ avangardiškiausias Lietuvos miestas“. Pradžioje festivalis buvo skirtas tik avangardinei muzikai, tačiau pamažu atsirado laiko poezijai, performansui, profesionaliajai šiuolaikinei klasikinei muzikai.

Kaip sekėsi viską įgyvendinti? Salėje stigo normalios ventiliacijos, bet patalpa prisigrūdo pilnut pilnutėliausia. Bilietai buvo pardavinėjami, nors finansinio pliuso nepajutau. Paramos festivaliui pradėjau prašyti tik nuo 1997 m. Savivaldybė visiems darbams ir honorarams išskirdavo 1000 litų. Vienas, deja, trumpai dirbęs, kultūros skyriaus vadovas pridūrė papildomus 500 litų. Na, o vėliau įvyko ir kitų finansinių istorijų, nes tais laikais „Sumirime“ grojusi muzika greičiausiai nebuvo suvokiama kaip muzika, tuo labiau kaip vertybė. Baiminausi, kad publika netyčia renginio metu neišdaužytų langų. Jų, beje, niekas ir neišdaužė, išskyrus vieną kartą, kažkam atsisėdus ant palangės ir nugara atsirėmus į stiklą.

98-tųjų festivalio užkulisiai

Kas buvo Jūsų sumanymo bendražygiai, pagrindiniai dalyviai? 

Sumanymo bendražygių nebuvo, bet turėjau du pagalbininkus ir teatro buhalterę. Pagalbininkas Nr. 1 ‒ operatorius, kuris tiesiog pastatė savo kamerą ir nufilmavo fragmentus atitinkama ano meto vaizdo kokybe; pagalbininkas Nr. 2 ‒ apšvietėjas, kuris norėjo festivalį apšviesti. Na, o tokio dalyko kaip pagrindiniai dalyviai nebuvo ‒ šiame renginyje kiekvienas dalyvis buvo totaliai svarbus.

Su kokiais iššūkiais, problemomis susidūrėte ruošdamiesi renginiui, kaip sekėsi jas išspręsti?

Žiūrėjau į „Sumirimo“ organizavimą kaip į iššūkį ar dvasinį pratimą. Anuomet visi, kuriantys tokią muziką, buvome entuziastai ‒ dabar gi svarstoma, kaip finansiškai realizuoti kiekvieną pyptelėjimą ant scenos. Jeigu tu savo vidumi esi menininkas, tai kokios problemos iš viso gali kilti kuriant?

Kokius šio festivalio renginius laikote reikšmingiausiais, įsimintiniausiais? Kodėl?
Visi šio festivalio renginiai, dalyvavusios grupės ir kūrėjai yra įsimintinos asmenybės, kalbėję savo kalba. Atsimenu visus juos tik pozityviai. Ypač džiugina, kad kai kurias grupes ir atlikėjus pavyko ištraukti iš nežinios ir parodyti publikai. Tik gaila, kad dalis jų į tą pačią nežinią vėliau sugrįždavo. 

Ar publika 10 dešimtmetyje noriai sutiko avangardą? Kokių atsiliepimų, reakcijų žiniasklaidoje sulaukėte? Ar publika eksperimentiniam menui buvo dėmesingesnė tada ar dabar?
10 dešimtmetyje publika avangardo norėjo ir ieškojo. Pirmaisiais metais festivalis turėjo paantraštę: „Reta proga išgirsti retos muzikos.“ Tuo metu tokia muzika išties buvo reta, tačiau egzistavo tam tikras jos ieškojęs, ją gaudęs publikos sluoksnis. Trūko tokių elementarių dalykų kaip garso aparatūra, apšvietimas (jam, beje, ir poreikio nebuvo), tad kažką parodyti viešai buvo kiek sudėtinga. 

Atsiliepimai ir reakcijos žiniasklaidoje daugiausia buvo teigiamos, kai kurių žurnalistų dėmesys netgi stebino. Manau, kad eksperimentiniam menui publika anuomet buvo tokia pati dėmesinga kaip ir dabar. Iš esmės esu šalininkas minties, kad abstrakčiąją muziką žmogus geba suprasti savo nuosava, niekuo „nepagerinta“ galva (todėl alkoholio baro publikai niekada neįrengdavau ir dabar neįrengiu). Kartą tiesiog pritrenkė spengianti publikos tyla, minimalistiškai grojant Nilsui Ilei ir Ivetai Lagzdinei iš Latvijos. Kai kurias savo kūrinio dalis jie grojo labai tyliai ir buvo aišku, kad publikai svarbus kiekvienas garsas. Na, lietuviai visada padidinta tvarka gerbė užsieniečius.

Pasirodo „Rumunija“

Paskutinis, devintasis „Sumirimo“ festivalis įvyko 2014 m. Ar galime tikėtis tęsinio? 

Manyčiau, kad dabar neatsakysiu į šį klausimą.

Julija Račiūnaitė

jaras.lt

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. balandžio numeryje „Alternatyva“. Numerį perversti galite čia.

Debiutinio Landšafto dizaino festivalio Kaune tema – kiemai
Anksčiau šiemet galėjote pastebėti atvirą kvietimą dalyvauti pirmajame Tarptautiniame landšafto dizaino festivalyje. Ir štai – jis priartėjo. Šis festivalis...
Kaip švęsime 145-ąjį M. K. Čiurlionio gimtadienį?
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55) rugsėjo 26 d., šeštadienį, kviečia drauge švęsti 145-ąjį M. K. Čiurlionio...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Jubiliejinis festivalis AURA30: nenutrūkstanti tradicija šokti tęsiasi
Pasauliui išgyvenant pandemijos krizę, Tarptautinio šokio festivalio AURA įkūrėja choreografė Birutė Letukaitė juokauja – rugsėjo 30 – spalio 4...
Debiutinio Landšafto dizaino festivalio Kaune tema – kiemai
Anksčiau šiemet galėjote pastebėti atvirą kvietimą dalyvauti pirmajame Tarptautiniame landšafto dizaino festivalyje. Ir štai – jis priartėjo. Šis festivalis...
Kaip švęsime 145-ąjį M. K. Čiurlionio gimtadienį?
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55) rugsėjo 26 d., šeštadienį, kviečia drauge švęsti 145-ąjį M. K. Čiurlionio...
Aktorius Dovydas Pabarčius – apie pradžią Estijos teatre ir profesinę kelionę gimtinėje 
Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir...
Jubiliejinis festivalis AURA30: nenutrūkstanti tradicija šokti tęsiasi
Pasauliui išgyvenant pandemijos krizę, Tarptautinio šokio festivalio AURA įkūrėja choreografė Birutė Letukaitė juokauja – rugsėjo 30 – spalio 4...
Patys skaitomiausi
Muziejaus trečiadienis: „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“
Jaras Ramūnas – menininkas, apimąs didžiulį kūrybinių iniciatyvų spektrą: internetinėje erdvėje jis aprašomas kaip šiuolaikinio meno propaguotojas, kuratorius, kompozitorius, rašytojas ir poetas, performanso meno ir konkrečiosios muzikos Lietuvoje pradininkas, nuo sovietų okupacijos laikų avangardą ir kitokią kūrybą plėtojantis atlikėjas,...
Daugiau
Globoja
Leidžia