Agnietė Lisičkinaitė: Į tikslą su sidabriniu samčiu

Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip Birutė Letukaitė ir Aira Naginevičiūtė) šokėjų. Idalijai ištekant, trupės šokėjos į Kauno rotušės aikštę atnešė – žinoma, šokdamos – sidabrinį samtį su išgraviruotu užrašu „Sonata“. Prie samčio buvo pririštas ilgas kaspinas, viskas buvo šiek tiek „dunkaniška“ – ta prasme, kad Isadorai Duncan būtų patikę. Ir, nors Idalija tapo ne profesionalia šokėja, o medike, samtį su visais „Sonatos“ kerais paveldėjo Agnietė. „Samtis su manimi keliauja per visus Vilniaus butus“, – juokiasi Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, šokėja, choreografė. Pirmojo karantino metu ji su kolegomis iš visos Lietuvos žybtelėjo gyvomis „Šokio pusryčių“ transliacijomis, daugeliui atstojusiomis rytinę mankštą. Antrojo karantino metu su Agniete „zoominamės“, o fotografuotis ji nusprendė sostinės Menų spaustuvėje, kur praleidžia daugybę savo gyvenimo valandų.

Taigi ne tik tėvams, bet ir močiutei reikia dėkoti, kad šokis Lietuvoje turi tave. Bet kaip pati supratai, kad gyvenime nori judėti ir save išreikšti kūnu?
Tiesa, giminė visą laiką jautė nostalgiją ir palankumą šokio sričiai. Pati tuomet dar išraiškos šokio būrelį buvusiame „Treste“ pradėjau lankyti šešerių. Su choreografe Aira Naginavičiūte dirbu iki šiol. Kaune atšokau, kol baigiau vidurinę, tada įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – vėl pas Airą. Jau septintoje klasėje žinojau, kad tai mano sritis, kad joje jaučiuosi labai saugiai, išpildau save. Man sekėsi, visada jaučiau šeimos palaikymą – sistemingai ėjau iki ten, kur esu dabar. 

Ką apie tavo dabartinę veiklą mano močiutė?
Ji yra mačiusi visus mano darbus. Be abejo, šokio raiška šiandien visai kitokia, tad įdomu turėti artimą žmogų, kuris matė tą kaitą. Jai turbūt visgi artimesni spektakliai, kuriuos šoku pas Airą. Kai 2014 m. su Sigita Juraškaite Menų spaustuvėje pristatėme darbą „Popular problems“, man buvo neramu, kaip močiutė reaguos – pasirodymas prasideda nuo to, kad mes taškomės pagal Shakiros muziką. Bet, kadangi močiutė yra intelektualė iš didžiosios I, ji mano ieškojimus priima kaip natūralią raidą, inovatyvius sprendimus, nors pačiai artimesni klasikiniai pastatymai. Aišku, čia svarbus ir mūsų tarpusavio ryšys, puikiai sutariame, tad galbūt kartais ji subjektyvi. Bet jai patinka šiuolaikinis menas. 

Minėjai, kad jau mokykloje jauteisi saugi šokyje. Ar pasikeitė ta būsena persikrausčius į Vilnių, nors vis dar mokeisi pas tą pačią choreografę? 

Visada gyvenau burbuluose: aštuntoje klasėje perėjau į Kauno dailės gimnaziją, kuri buvo didelis kūrybinis burbulas. Tada įstojau į akadę, kuri buvo kitas burbulas. Iki magistro studijų, neskaitant poros trumpų mainų programų, nebuvau išvykusi, tad savo braižą ir identitetą kaip šokio menininkė pradėjau formuoti tik baigusi studijas, atsidūrusi tame taške, kai jau nebepriklausiau jokiai institucijai. Būdamas trupės dalimi, vis tiek klausai vadovo, nėra diskusijų apie skirtingus diskursus, galimybių reikštis individualiai. 

Ar manai, kad kiekvienas šokėjas svajoja tapti choreografu?
Oi, ne. Iš viso neplanavau būti choreografe, kai baigiau bakalaurą, sakiau, kad būsiu šokėja, manęs kūryba netraukė, bet… tiesiog neturėjau kur šokti. Sulaukiau kvietimo šokti „Auroje“, ir iš karto atsisakiau. Tokia buvau ne viena, taigi tiesiog susiėjom ir nusprendėm: „Tai jei nėra galimybės niekur šokti, reikia patiems pasidaryti tą galimybę.“ Taip gimė pirmieji darbai, supratau, kad tai įdomu – galiu būti ant scenos taip, kaip pati įsivaizduoju. Apetitas auga bevalgant. Bet vis dar esu sukūrusi tik vieną spektaklį, kuriame pati nešoku, tebejaučiu poreikį pati lipti į sceną. Išpildyti save kaip šokėją. Tai, beje, dažnas choreografų vidinis konfliktas – kada nustoti? Kaip įvertinti, ar tai padeda tavo darbui? 

Ar kituose šokėjuose ieškai savęs ar artimiausio savo kūnui kūno, kuris gali išpildyti tavo, kaip choreografės, vizijas?
Ne. Aš ieškau ne formos prasme, ne kūno turinio prasme, o mąstymo prasme. Man svarbu, kad sutaptų požiūris į darbą ir kūrybinį procesą, atlikėjo ar bendraautorio matymo laukas. Juk šiuolaikinis šokis turi begalę porūšių, tad atsirinkti tuos, su kuriais gali judėti viena linkme, irgi procesas. Bet gal man tik šiandien, lapkričio 16-ąją, taip atrodo? Rytoj galiu atsikelti ir sakyti: „Man reikia šokėjų tokių kaip aš, 1 m 60 cm, kurie šoka ant žemės.“ Bent jau iki šiol to nebuvo.

Kaip nusprendei būti dar ir biurokrate, tai yra, tapti Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke? Matyt, dabar turi daug papildomo darbo, kuris neregimas scenoje.
Kai baigiau akademiją, daviau sau pažadą, kad noriu gyventi iš šokio. Nenoriu turėti pašalinių veiklų. Kultūros sritis ne iš lengvųjų, žmonėms dažnai tenka eiti į kompromisus, dirbti papildomus darbus. Aš to nenorėjau. Nenorėjau eiti į komerciją, dalyvauti šokio projektuose. Mano siekis – kurti tą prasmingą kultūros bendruomenę ir padėti jai. Tiesa tokia, kad visada tokia buvau – buvau seniūnė tiek mokykloje, tiek akademijoje, buvau studentų atstovybės narė, gebėjau burti, komunikuoti. Ir ką, pernai vyko asociacijos posėdis. Pati savęs nesiūliau, nes šiame darbe neišmanau tikrai daugybės dalykų, bet, manau, buvau išrinkta kaip jaunas kraujas, kuris situaciją mato šviežiau. Devynis mėnesius atlieku šias pareigas, dar labai daug turiu išmokti, ir tai iš tikrųjų keičia mano poziciją šokio lauke.

Ar lipdama ant scenos – nebūtinai scenos, vasaros pabaigoje juk surengei performansą prie Baltarusijos ambasados, buvai sulaikyta, gavai administracinę baudą – galvoji apie tai, kad savo asmeniu atstovauji visai Lietuvos scenai?
Kai ėjau protestuoti prie ambasados ir kai žinojau, kad tikrai būsiu sulaikyta, mąsčiau, ar pirmininkas turėtų tai daryti? Ir tada supratau, kad vadovauju ne advokatų asociacijai, vadovauju šokio menininkų asociacijai, mes kalbame apie individualumą, saviraišką. Taip, aš privalau reikštis kaip menininkė ir tada stovėti kaip pirmininkė. Tik tokiu būdu galiu išlaikyti savo vidinę viziją. Mano buvimo pirmininke tikslas nėra būti lauko veidu, tikslas yra tam laukui padėti ir išmušti kuo geresnes sąlygas ateičiai.

O kaip manai, kur yra riba tarp šokio ir socialinio pareiškimo, kaip šiuo atveju prie Baltarusijos ambasados? Kodėl tau svarbu tai daryti?
Jau gana ilgai tyrinėju tai, kad šiuolaikinis šokis gali būti socialaus aktyvumo įrankis. Meninis projektas vadinasi „Hands Up“. Man svarbu, kad meno kūriniai turėtų žinutę ir patys reikštų nuomonę. Tai prasidėjo 2015-aisiais, kai su Greta Grinevičiūte pristatėme pirmą bendrą projektą „B ir B dialogas“. Vienas pagrindinių B & B tikslų yra garsiai stovėti už LGBTQ+ bendruomenę, aktyviai bendradarbiaujame ir su Lietuvos gėjų lyga, ir su kitomis organizacijomis, kovojančiomis už lygias teises. Tikiu, kad meno kūrinys gali paskatinti socialinius pokyčius ir vis tiek likti menu. Ir man tai tiesiog įdomu. 

„Hands Up“ yra apie protestą. Kartais klausiu savęs: gal tiesiog geriau eiti ir protestuoti? Kam laikyti tas rankas iškėlus scenoje? Gal reikia realiai eiti ir daryti fizinį veiksmą, kad kažkas keistųsi? Vis dėlto visi mes turime savus kovos įrankius. Šokis yra mano kovos įrankis, mano plakatas. Galbūt jis atves į teatrą naujų žmonių?

Gera tema – auditorijų plėtra. Neseniai filmavaisi LRT Plius inicijuoto projekto „Šokis plius miestas“ ciklo, kuris įgyvendintas kartu su Lietuvos šokio informacijos centru ir Architektūros fondu, vaizdo klipe Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Buvau pamiršusi, kokie jie nuostabūs. Ar tokie darbai, kuriuose dera keli menai – šokis, architektūra, muzika (kompozitorius – Adas Gecevičius, – red. past.) – gali paskatinti gilesnį susidomėjimą bent vienu jų, apskritai kultūra kaip mus supančia aplinka?
Vienareikšmiškai. Kiekvienas kokybiškas ir profesionalus ėjimas į viešesnę erdvę atveria naują auditoriją. Puikiausias pavyzdys – G. Grinevičiūtės premjera „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, kurią anonsavo „Panorama“. Mano tėtis, kuris jokio meno nežiūri, pamatė Gretutę per televiziją ir skambina man šeštadienį, sako: „Buvau prisijungęs, žiūrėjau Gretos spektaklį.“ Man atrodo, tai buvo pirmoji lietuviška šokio spektaklio premjera online, ir tai suveikė. Mums atsivėrė nauji keliai, nauji pasauliai, kurie neužsidarys po karantino. Sunku, bet ir nuostabu.

O kalbant apie Sporto rūmus ir projekto „Šokis plius miestas“ Vilniaus dalį, manau, ciklas labai stiprus tuo, kad penkiuose klipuose pasirodo skirtingi menininkai – choreografai ir šokėjai – su savo žinutėmis. Man Lietuvos šokio informacijos centras iškart pasiūlė ne tiesiog šokti, o padaryti „Hands Up“. Taigi itin daug ruoštis nereikėjo, gal tik kartą susitikome su režisieriumi Jevgenijumi Tichonovu. Jis jau buvo peržiūrėjęs mano medžiagas, išsakiau, kas norėčiau, kad liktų, – reikėjo rasti kompromisą tarp architektūros ir šokio. Filmavome aštuonias valandas, fiziškai buvo sudėtinga, bet verta vardan tokio kūrinio. Tokie projektai įrodo, kad šis menas – tai ne tik šokis, jis daugiasluoksnis ir neprivalo tarpti teatre. Viskas priklauso nuo mūsų kūrybiškumo raumens. Todėl pandeminį laikotarpį vertinu kaip pratybas, kiek galima dar išgalvoti.

Kaip suteiki kūnui progą pailsėti?
Nešoku tiek, kad nualinčiau tą kūną iki negalėjimo, bet šiaip jau svarbu ne tik atgaivinti kūną, bet ir jį paruošti. Stengiuosi kuo reguliariau daryti savo aštangos jogos rutinėlę. Kai laikai kūną nuolatinėje lengvoje parengtyje, tai padeda sumažinti neigiamas pasekmes. O tada jau paprasti dalykai: karšta vonia, gulėjimas lovoje, tiesiog leidimas sau atsipalaiduoti.

Dabar aš sėdžiu namuose, ir tu sėdi namuose. Iš kur semiesi įkvėpimo, kai viskas ekrane? Ar pakanka skaitmeninio įspūdžio?
Man su suskaitmenintu turiniu sudėtinga. Filmų daug žiūriu, bet su teatru prasčiau, nes labai daug jo suskaitmeninta nekokybiškai, nepritaikyta ekranui. Čia pamoka visiems: jeigu nori kelti ką nors į internetą, tai turi būti padaryta internetui. O inspiracijos… Man kūryba yra lyg maisto gaminimas. Tu gamini, gamini, gamini, ir staiga ateina laikas, kai jau produktai baigiasi ir reikia važiuoti į parduotuvę apsipirkti. Tuomet ieškai būdų atsitraukti, įsikvėpti. O būdai kiekvienam skirtingi.

 

lcda.lt 
Be Kompanijos

 

Kotryna Lingienė
Kipro Štreimikio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gruodžio nr. „Kūnas“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.

Lietuvoje įsikūrę VDU kapelionai iš Slovakijos: sunkiais laikais viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs
Jei lieptumėte amerikiečiui per mėnesį pastatyti tiltą, jis rastų šimtą būdų, kaip šią idėją įgyvendinti. Tačiau jei tą patį...
„Veikti ar / ir būti?“: pokalbis su „Kino pavasario“ programos sudarytojais
„Veikti ar / ir būti?“ – klausimas, kuris įvairiomis kino formomis ir pasakojimais skleisis kovo 18⎯balandžio 5 dienomis virtualiai...
Prof. A. Kulakauskas: „Kovo 11-osios Lietuva yra Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys“
„Atsimenu, kaip Sąjūdžio mitinguose žmonės paklausė: „Kai mes tapsim nepriklausomi, kada gyvensim kaip Švedijoje?“ Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, akademikas,...
Apie krepšinį visą parą. Šešiolika metų 
Netoli „Žalgirio“ arenos (pakeliui ir greitojo maisto užkandinė yra) ir visai prie pat Krepšinio namų. Strategiškai puikioje vietoje įsitaisiusi viena...
Lietuvoje įsikūrę VDU kapelionai iš Slovakijos: sunkiais laikais viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs
Jei lieptumėte amerikiečiui per mėnesį pastatyti tiltą, jis rastų šimtą būdų, kaip šią idėją įgyvendinti. Tačiau jei tą patį...
„Veikti ar / ir būti?“: pokalbis su „Kino pavasario“ programos sudarytojais
„Veikti ar / ir būti?“ – klausimas, kuris įvairiomis kino formomis ir pasakojimais skleisis kovo 18⎯balandžio 5 dienomis virtualiai...
Prof. A. Kulakauskas: „Kovo 11-osios Lietuva yra Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys“
„Atsimenu, kaip Sąjūdžio mitinguose žmonės paklausė: „Kai mes tapsim nepriklausomi, kada gyvensim kaip Švedijoje?“ Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, akademikas,...
Apie krepšinį visą parą. Šešiolika metų 
Netoli „Žalgirio“ arenos (pakeliui ir greitojo maisto užkandinė yra) ir visai prie pat Krepšinio namų. Strategiškai puikioje vietoje įsitaisiusi viena...
Patys skaitomiausi
Globoja
Leidžia